Suvokimas

Ištrauka

Įvadas
Mokslinę suvokimo sampratą plėtojo filosofai, fizikai, fiziologai, kibernetikai. XX amžiaus
antrojoje pusėje suvokimo samprata tapo viena svarbiausių psichologijos problemų. Tyrimuose
naudojamasi stebėjimu, eksperimentu, derinami empirinės analizės ir modeliavimo metodai.
Duomenys apie suvokimo funkcijas, raidą ir struktūrą padeda kurti informacijos atpažinimo ir
perteikimo vaizdais (vizualizacija) sistemas, jais naudojamasi techninėje estetikoje, meniniame
konstravime, pedagogikoje, sporte ir pan.
Suvokimas yra esminė pažinimo proceso dalis, susijusi su mąstymu, atmintimi, dėmesiu, be to
suvokimą veikia pažinimo motyvai, emocijos, jam įtakos turi suvokėjo tikslai, todėl suvokimo
procesai yra intencionalūs (kryptingi), jais išskiriamas informacinis situacijos turinys. Pagal jį
subjektas gali palyginti suvokiamus objektus su savo atmintyje saugomais ankstesniais tų objektų
vaizdais bei aprašais ir juos atpažinti (t.y. priskirti vienai ar kitai semantinei klasei (kategorijai)).
Suvokimas panašus į mąstymo procesą tuo, kad gali transformuoti vaizdą ir padaryti jį tinkamą
sprendimui priimti. Tokie perkūrimai, dažnai nesąmoningi, gali padėti subjektui išspręsti iškylusius
uždavinius.

1. Neurofiziologiniai suvokimo pagrindai
Žmogaus psichiniai procesai pagrįsti sudėtingomis funkcinėmis sistemomis, neturinčiomis
griežtos lokalizacijos konkrečiose smegenų srityse. Jie vyksta dalyvaujant bendrai veikiančioms
smegenų struktūroms.
Skiriami trys pagrindiniai smegenų funkciniai blokai, kurių dalyvavimas būtinas bet kuriai
psichinei veiklai:
1. blokas, reguliuojantis organizmo poilsį ir aktyvumą (psichinės veiklos tonusą),
2. blokas, garantuojantis informacijos iš aplinkinio pasaulio priėmimą, apdorojimą ir saugojimą,
3. blokas psichinės veiklos reguliavimo, programavimo ir kontroliavimo blokas.
Kiekvienas iš šių blokų turi trijų tipų hierarchiškai išdėstytus antstatus: pirmoji, arba projekcinė,
zona, į kurią ateina impulsai iš periferijos ar iš kurios siunčiami vėl į periferiją; antroji zona, kurioje
gauta informacija apdorojama ir paruošiama tam tikra programa; ir trečioji zona, kuri, beje, kaip ir
didžiųjų galvos smegenų funkcija, išsivysto vėliausiai, yra atsakinga už pačią sudėtingiausią
psichinę veiklą - sąmonės reguliaciją .
2. Psichologiniai suvokimo pagrindai
Pažįstamoji žmogaus veikla susideda iš trijų grandžių: jutimo, suvokimo ir mąstymo. Jutimas ir
suvokimas - tai tikrovės jutiminio atspindėjimo laipteliai, kai objektyviai egzistuojančių daiktų ir
reiškinių vaizdas susidaro tiesiogiai jiems veikiant jutimo organus. Mąstymas - aukščiausia
pažįstamosios veiklos pakopa - yra netiesioginė vidinė "protinė" veikla, kurios metu apdorojama
jutimo ir suvokimo sukaupta informacija.
Jutimas teikia informaciją apie įvairias materialių daiktų ir reiškinių savybes, o suvokimas atspindi
viso objekto vaizdą, jo savybių visumą. Vis dėlto suvokiamas vaizdas nėra paprasta pojūčių suma,
nors juos ir sujungia. Jau suvokiant kiekvienas daiktas gauna apibendrintą prasmę, traktuojamas
siejant jį su kitais daiktais. Apibendrinimas yra aukščiausias žmogaus suvokimo sąmoningumo
lygis. Taigi suvokiant pasireiškia individo sensorinės ir intelektinės veiklos tarpusavio ryšys.
Suvokimas yra analizatorių sistemos veiklos rezultatas. Pirminė pojūčių analizė, kuri atliekama dar
receptoriuose, yra papildoma sudėtinga analitine analizatoriaus centrinių skyrių smegenyse veikla.
Visos trys pažįstamosios veiklos grandys yra vienodai svarbios teisingai atspindint pasaulį. Vienos
iš jų sutrikimas duoda ne visą, neteisingą ar iškreiptą materialų daiktų ir reiškinių vaizdą.
Pagal tai, koks analizatorius dominuoja suvokimo procese, skiriami regėjimo, klausos, lytėjimo,
uoslės ir skonio suvokimai. Kiekvienas suvokimas paprastai yra pagrįstas ne vieno, o kelių
analizatorių percepcinės veiklos sistema. Jų reikšmė gali būti skirtinga: vienas iš analizatorių
paprastai yra svarbiausias, kiti papildo objekto suvokimą.
Visi jutimo organų dirginimai (tiek vidiniai, tiek išoriniai), sukeliantys kokius nors pojūčius,
žmogaus vertinami ne pagal dirgiklio objektyvias charakteristikas, bet pagal subjektyvų vidinį
įspūdį. Pagal subjektyvių jutimų intensyvumą žmogus vertina išorinių poveikių jėgą.
Priklausomai nuo objektyvaus pasaulio materijos egzistavimo formų yra skiriamas erdvės, laiko ir
judėjimo suvokimas, tačiau paprastai svarbiausi erdvės parametrai yra suvokiami kaip objektyvūs,
materialūs, kintantys laike ir keičiantys padėtį erdvėje veiksniai.