STRATOSFERINIS OZONAS TYRIMŲ APŽVALGA IR PERSPEKTYVOS

Ištrauka

STRATOSFERINIS OZONAS: TYRIMŲ APŽVALGA IR PERSPEKTYVOS

TURINYS
Įvadas....................................................................................................................................................3
1.Stratosferinis ozonas......................................................................................................................5
2.Ozono susidarymas ir skilimas......................................................................................................8
3.Ozono skylės susidarymas...........................................................................................................10
4.Ozono sluoksnio stratosferoje tyrimai ir perspektyvos................................................................12
Išvados.................................................................................................................................................15
Literatūra.............................................................................................................................................16

ĮVADAS
Kaip žinome, Žemės paviršių gaubianti atmosfera dalijama į tam tikras sritis, kurios skiriasi
temperatūra ir dalelių koncentracija. Apatinė atmosferos dalis,esanti iki 10 km aukščio vadinama
troposfera. Šioje dalyje yra daugiau nei 80% visos atmosferos dujų masės. Nuo 10 km iki 50 km
tęsiasi stratosfera. Stratosfera prasideda tokiame aukštyje, kur temperatūra nustoja kritusi ir pradeda
kilti. Stratosferoje, kylant aukštyn, dujų temperatūra taip pat kyla. O ši sritis baigiasi ten, kur
temperatūra nustoja kilusi ir pradeda kristi. Toliau seka Mezosfera (50 km - 100 km), joje dujų
temperatūra krinta nuo 0oC iki 900C). Termosferoje (100 km - 500 km) tolstant nuo Žemės
temperatūra vėl kyla. Dėl gravitacijos viršutinėje atmosferos dalyje oro dalelės pasiskirsto pagal
mases ir tiktai pačios lengviausios gali ištrūkti į kosmosą [4].
Neužterštos atmosferos pagrindinės dujos: apie 78  visų atmosferos molekulių yra
azotas (N2), apie 21  deguonis (O2) , maždaug 1  sudaro argonas (Ar) , o apie 0,03  anglies
dioksidas (CO2). Dėl didėjančio energijos poreikio anglies dioksido kiekis atmosferoje nuolat kyla.
Atmosferoje yra ir vandens garų. Didžioji dalis, maždaug 90 % ozono yra stratosferoje, o tik 10% -
trroposferoje [4, 9].
Stratosferos ozonas yra pasiskirstęs visoje stratosferos sluoksnio storymėje, tačiau maksimali
jo koncentracija randama stratosferos viduryje - apie 25 km aukštyje nuo Žemės paviršiaus. Ozono
molekulės geba sugerti ultravioletinius spindulius ir ozono sluoksnis tarsi skydas saugo Žemę nuo
gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių, o jo nykimas kelia tiesioginę grėsmę gyvybės
egzistavimui Žemėje [4].
Kadangi ozonas stratosferoje pasiskirstęs netolygiai, anglų astrofizikas G. Dobsonas pasiūlė
ozono kiekį stratosferoje matuoti savitais vienetais, kurie vėliau buvo pavadinti jo vardu. Jis
sukonstravo specialų spektrometrą stratosferos ozono kiekiui nustatyti. Dobsono vienetui (D.v. arba
DU) yra prilyginamas 0,01 mm storio gryno ozono sluoksnis, kuris susidarytų virš konkrečios
teritorijos esantį ozoną suspaudus į vientisą sluoksnį, kai jo temperatūra 0 laipsnių C, o slėgis - 1
atmosfera. Lietuvos platumose ozono kiekis stratosferoje dažniausiai svyruoja nuo 300 iki 400 D.v.
Tai reiškia, kad jei visą stratosferos ozoną sukoncentruotume į vientisą ozono sluoksnį, tai jo storis
būtų viso labo 3-4 mm. Nors atrodytų tai nedidelis skaičius, tačiau šio sluoksnio vaidmuo yra be
galo svarbus [7, 9].
Ozonas sugeria Saulės UV spinduliavimą ir yra tarsi savotiškas apsaugos skydas, saugantis
gyvybę nuo žudančios trumpabangės radiacijos. Stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas sudaro
sąlygas didėti UV – B spinduliuotei, dėl kurios, kaip teigiama, vystosi odos vėžys. Pradžioje ozono
retėjimo procesas buvo tik mokslinių stebėjimų objektas. Tačiau kai apie 1980 metus buvo
nustatytas akivaizdus ozono sluoksnio sumažėjimas, ši problema sulaukė ir tinkamo politinio
atgarsio bei susidomėjusios visuomenės reakcijos [1].
Ploniausias ozono sluoksnis (30 – 40 % įprastinio jo storio) kasmet yra stebimas virš
Antarktidos. Didžiausia ozono skylė buvo stebėta 1998 m. ir siekė 27 mln. km