Stereo regėjimo tyrimas. Akių konkurencijos tyrimas

Ištrauka

Laboratorinis darbas
Stereo regėjimo tyrimas. Akių konkurencijos tyrimas.

Įvadas
Iš patirties žinome, jog ir su viena akimi gebame suvokti objektų išdėstymą
erdvėje (trimatę erdvę). Ši objekto padėtis trimatėje erdvėje apibūdinama trimis
parametrais – dviem kryptimis (aukščiau – žemiau ir kairiau – dešiniau) bei nuotoliu iki
objekto. Pastarąjį parametras dar galime vadint gyliu.
Monokuliniai erdvinės informacijos šaltiniai suteikia daug erdvinės
informacijos, tačiau jos nepakanka tiksliau nustatyti atstumus tarp objektų. Tiksliau
regimąją erdvę suvokiame matydami ją abiem akimis ir toks suvokimas vadinamas
binokuliniu. Objektą matant iš skirtingų erdvės vietų atsiranda pirminiai požymiai,
kurie teikia tikslesnę informaciją apie regimąją erdvę. Pagrindinis pirminis požymis –
disparatiškumas. Tai yra objektų vaizdų skirtumas kairės ir dešinės akies tinklainėje,
leidžiantis nustatyti objekto padėtį erdvėje. Šis skirtumas atsiranda dėl to, kad akys
yra nevienodai nutolusios nuo objektų. Skirtumai yra tuo didesni, kuo mažesni
atstumai nuo stebėtojo iki objektų. (Vaitkevičius, 2002).
Erdvės sritis, kurioje objektai matomi viena akimi, vadinama monokulinio
regėjimo lauku, o erdvės sritis, kuri vienu metu matoma abiem akimis, vadinama
binokulinio regėjimo lauku. Monokulinis regėjimo laukas nėra simetrinis, nes nosis
apriboja matymą (Vaitkevičius, 2002).
Prieš save ištiesus ranką su pieštuku ir lėtai tolinant nuo jo kitoje rankoje
laikomą pieštuką, kai fiksuojamas žvilgsnis į pirmojo pieštuko galą, pastebime, jog
pakankamai nutolus antrajam pieštukui įvyksta diplopija (vaizdų dvejinimasis). Po to
lėtai gražinant pieštuką į pradinę padėtį pastebime kitą reiškinį – fuziją (susiliejimą).
Sritis, kurioje pieštukai nesidvejina, vadinama horizontaliąja Panumo sritimi. Šioje
srityje žmogus geba labai jautriai vertinti gylio pokyčius. Dėl šios priežasties ji dar
vadinama tikslaus stereopsio sritimi (Vaitkevičius, 2002).
Kita vertus, ir už Panumo srities objektai matomi tam tikrame gylyje. Sritis,
kuri yra už Panumo zonos ir kur stebėtojas dar sugeba kiekybiškai įvertinti gylį,
vadinama kiekybinio stereopsio sritimi. Tačiau už Panumo srities jautris gylio
pokyčiams nėra didelis ir jis mažėja tolstant stimului nuo šios srities. Pasiekus tam
tikrą ribą, stebėtojas geba pasakyti tik tai, ar objektas yra toliau ar arčiau fiksacijos
taško, tačiau nuotolio tarp objektų įvertinti nebesugeba. Šiuo atveju gylio įvertinimas
yra tik kokybinis ir toks regėjimas vadinamas kokybiniu stereopsiu (Vaitkevičius,
2002).
Grįžtant prie eksperimento su pieštuku, galima pastebėti, jog stumdant
pieštuką horizontalioje plokštumoje, surasime tokią jo padėtį, kai suvokiama jo vieta
erdvėje nepriklausys nuo to, kuria akimi jis bus matomas. Jei pažymėtume erdvės
vietas, esančias maždaug tokiu pat atstumu kaip ir objektas, šiuo atveju pieštukas, į
kurį fiksuojamas žvilgsnis, ir kurios projektuojasi į atitinkamus abiejų tinklainių taškus,
surasime paviršių, vadinama horopteriu (Gurčinienė, 2007). Horizontalus longitudinis
horopteris – tai linija, kurią sudaro erdvės taškų visuma, kurių suvokiama padėtis
nepriklauso nuo to, kuria akimi jie matomi.
Binokulinė konkurencija – tai suvokimo reiškinys, kai sąmoningas
suvokimas pakaitomis persijunginėja tarp dviejų skirtingų vaizdų, pateikiamų į vieną ir
į kitą akį. Akių konkurencija vyksta tuomet, kai į sutampančias kiekvienos akies
tinklainės vietas yra pateikiami nesuderinami vaizdai. Tokiu atveju, skirtingai negu
įprasto suvokimo situacijoje, vaizdai ima tarsi konkuruoti tarpusavyje – kurį laiką
stebėtojas mato vieną stimulą, po to suvokimas persijungia į kitą vaizdą (Vaitkevičius,
2002).

Darbo tikslas: 
Nustatyti Panumo artimosios, tolimosios srities riba, horopterio padėtį bei akių
konkurencijos laikus.