SSSR vidaus politika. Destalinizacija

Ištrauka

SSSR vidaus politika
Šalies vidaus politika – destalinizacija
Vienas iš didžiausių Chruščiovo pasiekimų – Stalino pasmerkimas bei pradėtas destalinizacijos
procesas. Nors pats Chruščiovas Stalino valdymo laikais prisidėjo prie Holodomoro vykdymo,
tačiau jis suvokė poreikį pasmerkti Stalino diktatūrinį režimą ir jo nusikaltimus. 1956 m.
dvidešimtajame komunistų partijos kongrese Chruščiovas pasmerkė Stalino nusikaltimus.
Keturias valandas trukusioje kalboje Chruščiovas teigė, kad Stalinas buvo kaltas dėl „rimto
piktnaudžiavimo valdžia“: jo valdymo metu vyko masiniai areštai, deportacijos, egzekucijos be
teismo ar įprasto tyrimo, kas visuomenėje sukėlė nesaugumą, baimę ir neviltį, o stalinistų
kaltinimai kontrrevoliuciniais nusikaltimais buvo absurdiški ir prieštaraujantys sveikam protui.
Nors šis pranešimas turėjo būti slaptas, tačiau jis vėliau pasklido įvairiuose visuomenės
sluoksniuose, Rytų bloko šalyse (kas paskatino maištus Lenkijoje ir Vengrijoje) ir Vakarų
pasaulyje. Taip siekta reformų ir buvo iškelti ne tik Stalino nusikaltimai, bet visa sovietinė
visuomenė, socialinis pasiskirstymas ir kasdienis žmonių gyvenimas, kuriame dominavo teroras.
Sistema pradėjo keistis, nes vienas žmogus sugebėjo apie tai prabilti.
Chruščiovas atsisakė asmens kulto – Stalino palaikai buvo pašalinti iš Lenino mauzoliejaus ir
palaidoti Kremliaus sienoje. Verta paminėti, kad asmenybės kulto nuvertimas buvo viena iš
priežasčių, kodėl pablogėjo SSSR santykiai su Mao valdoma Kinija.
Dar vienas svarbus veiksmas buvo Valstybės Saugumo Ministerijos inkorporavimas į Vidaus
Reikalų ministeriją – taip išnyko gąsdinantys vidaus saugumo terminas, liaudžiai sukūręs
pokyčių ir laisvės iliuziją. Imtasi svarbaus vidaus politikos žingsnio – Stalino teroro metu
nukentėjusių žmonių rehabilitacijos. 1953 m. kovo 27 d., buvo pasirašytas Vorošilovo dekretas,
paleidęs iš kalėjimo nuteistuosius, kurie buvo nuteisti penkiems ar aštuoniems metams, tačiau šis
dekretas nelietė politinių kalinių, o tik kriminalinius, kas vėliau sukėlė neramumus miestuose. 
Stalino mirtis ir Berijos areštavimas sukėlė politinių kalinių Sibire masinius protestus lageriuose
1954 m. vasarą, tačiau Sovietų valdžia įvedė kariuomenę į lagerius ir brutaliai numalšino
SSSR vadovai taip pat bijojo, kad tuo laikotarpiu Kinijoje vykusios kultūrinės revoliucijos atgarsiai pasieks SSSR gyventojus ir sukels revoliucinius judėjimus, todėl buvo ribojamas ryšys su šia valstybe.