SPECIALIŲJŲ ŽEMĖS NAUDOJIMO SĄLYGŲ REGULIAVIMAS IR VIEŠASIS INTERESAS

Ištrauka

SPECIALIŲJŲ ŽEMĖS NAUDOJIMO SĄLYGŲ REGULIAVIMAS IR VIEŠASIS INTERESAS

ĮVADAS
Lietuvos Respublikoje nuosavybė yra laikoma viena iš svarbiausių vertybių, kuri yra
minima Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, kuriame nurodoma, jog nuosavybė
yra neliečiama ir jos teises saugo įstatymai. Nepaisant to, nuosavybės teisė nėra absoliuti ir teisės
aktai numato šios teisės suvaržymus. Minėto Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad
„nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo numatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai
atlyginama“. Tokiu būdu, nuosavybė gali būti ribojama ginant visuomenės poreikius ir
traktuojant kaip viešojo intereso gynimą.
Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybę, neretai yra minimas viešojo intereso
institutas. Dažnu atveju, nuosavybės teisės yra ribojamos pasitelkiant viešąjį interesą. Tačiau
problema yra tame, jog nėra vieno visiems tinkamo viešojo intereso apibrėžimo, todėl iki galo
nėra aišku, ar viešojo intereso gynimo būdais nėra pažeidžiamos nuosavybės teisės ir kaip
ribojamos nuosavybės teisės ginant viešąjį interesą. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų
įstatymas yra pagrindinis teisės aktas, numatantis nuosavybės teisių ribojimo atvejus, viešojo
intereso gynimo būdus ir dėl to atsiradusių nuostolių kompensavimo kriterijus. Kadangi šis
įstatymas yra įsigaliojęs tik 2020 metais, naudinga apžvelgti kaip yra reguliuojamas Specialiųjų
žemės naudojimo sąlygų įstatymas ir kaip atsispindi viešojo intereso institutas nuosavybės teisių
ribojimo kontekste.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme įtvirtintą
teisinį reguliavimą ir išsiaiškinti kokiais atvejais ginamas viešasis interesas nuosavybės teisių
suvaržyme.
Uždaviniai:
1.Įvertinti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo teisinį reguliavimą;
2.Išanalizuoti nuosavybės teisės suvaržymus dėl viešojo intereso ir dėl to
atsiradusių nuostolių kompensavimo galimybes Specialiųjų žemės naudojimo
sąlygų įstatyme.

SPECIALIŲJŲ ŽEMĖS NAUDOJIMO SĄLYGŲ REGULIAVIMAS
Nuosavybės teisės ribojimo teisinis pagrindas kilo iš Senovės Romos. Romėnų teisėje,
nuosavybė buvo laikoma absoliučia, tačiau kartu ji buvo ribojama. Taigi pati ribojimų kilmė yra
kilusi iš Romėnų teisės ir šiuos suvaržymus taiko kiekviena civilizuota teisinė sistema,
atsižvelgdama į trečiųjų asmenų ir visuomenės interesus. Lietuvos Respublika pasinaudojo
Romėnų teisėje kilusia suvaržymų prigimtimi ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų tvarką visų
pirma nustatė poįstatyminiu teisu aktu – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 343
„Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ ir su žemės naudojimu susiję
santykiai buvo reguliuojami Žemės įstatyme. Žemės įstatymo 1 straipsnyje yra nurodoma, kad
„Šis įstatymas nustato žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą
ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir
kontinentiniame šelfe Baltijos jūroje. Žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos
sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę,
vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti
žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises“. Specialiąsias žemės naudojimo sąlygas Žemės
įstatyme, galiojusiame 2019 metais, reglamentuoja tik 22 straipsnis, kuriame įvardijama, kad
„Specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės
nutarimai“ ir „Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo tvarką nustato Vyriausybė“. Šiame
straipsnyje plačiai nedetalizuojamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o numatytos tik
pagrindinės taikymo nuostatos. Taip pat šiame straipsnyje nurodyti konkretūs įpareigojimai,
susiję su žemės naudojimo sąlygų įrašymu į Nekilnojamojo turto registrą ir Nekilnojamojo turto
kadastrą ir numatytos sąlygos dėl patirtų nuostolių atlyginimo.
Nors Žemės įstatyme specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra apibrėžiamos gana
siaurai, šių sąlygų tvarką nustatė ir tuo metu galiojęs poįstatyminis teisės aktas – Vyriausybės
nutarimas Nr. 343. Tačiau šioje vietoje, kilo problema dėl to, jog Konstitucinis Teismas 1994 m.
liepos 15 d. nutarime nurodė, kad „Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuosavybės
teises saugo įstatymas. Taigi nuosavybės santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, o ne
poįstatyminiais aktais“. Dėl to,...