Sociodraminis žaidimas

Ištrauka

Įvadas
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos
sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis,
atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Yra nustatyta, kad mokymuisi daro
įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis
svetimas mokyklai vaikas – tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios
yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis
emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji (t. y. ne tik mokiniai, bet ir mokytojai,
tėvai) įgytų žinių, nuostatų, įgūdžių ir kompetencijų, būtinų psichikos sveikatai stiprinti ir išsaugoti.
Visuomenės raidos dėsningumai lemia, kad reikšmingos žmogiškosios patirtys daro įtaką mūsų veiklai,
mąstymui, verčia keisti pažiūras ir perkainoti vertybes. Kaita  neišvengiama visose mūsų kultūros srityse,
tačiau švietimo sritis ypatingai  reikalauja itin glaudaus bendradarbiavimo tarp visų vaiko gerove
suinteresuotų pusių ir pastangų kuriant sveiką, kūrybišką, palaikančią ugdymosi aplinką. Pokyčiai
reikalauja naujų žinių, požiūrių ir patyrimų. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs
pažinimui ir tobulėjimui. Jei žinosime, kaip tvarkytis su pokyčiais,  išvengsime emocinio ir profesinio
nuovargio ir nežinomybės dėl ateities. Norint išvengti kaitos, jaučiame nuolatinę įtampą, todėl  vertėtų ne
vengti jos, o  kurti ją patiems, t. y. keisti savo praktiką taip, kad pokyčiai ne keltų įtampą ir vargintų, o
taptų savastimi.(A.Beinorienė, 2022)
Geriausias būdas ugdyti vaikų emocinę kompetenciją-pasitelkti į pagalbą sociodraminį vaidmenų žaidimą.
Darbo tikslas: išanalizuoti sociodraminio vaidmenų žaidimo taikymo metodiką vaikų darželyje,
ugdant emocinę socialinę kompetenciją.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti emocinės socialinės kompetencijos svarbą, jos ugdymą ir teorinius aspektus.
2. Apibūdinti sociodramą kaip žanrą.
3. Išanalizuoti sociodramos sąsajas su emocinės socialinės kompetencijos ugdymu.
Darbo objektas - socialinės emocinės kompetencijos ugdymas.
Emocinės kompetencijos ugdymas ikimokykliniame amžiuje
Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei
kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Socialinės emocinės
kompetencijos – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis
šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje.Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai
įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą
galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose. Stebima, kad dėl socialinio emocinio ugdymo stiprėja
teigiamos mokinių nuostatos mokyklos atžvilgiu, mažėja rizikingo elgesio, gerėja mokinių pasiekimai.
Socialinės kompetencijos sąvoka vis dažniau vartojama tiek sociologijos, tiek pedagogikos srityse.
Pedagogai socialinę kompetenciją laiko kategorija, apibūdinančia vaiko socialines galias, t.y. tuos
socialinius mokėjimus ir įgūdžius, kurie suteikia vaikui galimybę orientuotis aplinkoje, o taip pat
atspindi jo siekius ir gebėjimus ją pažinti.(P.Jasiūnaitė, 2021m)
Vaikų socialinė kompetenciją daugiausia nagrinėjo R.Tamašauskienė.Jos teigimu (2019), vaiko
socialinę kompetenciją galima apibūdinti pagal jo socialinėje tikrovėje savarankiškai įgytus
mąstymo ir veiklos darinius, o pastarieji turi būti atskirti nuo išmoktų veiksmų, atliekamų pagal
pateiktus pavyzdžius ir taisykles. Būtent savarankiškas elgesys yra vienas svarbiausių socialinės
kompetencijos rodiklių. Vėliau teigė, kad socialinė kompetencija nėra tik vaiko apsikeitimas
elgesio, veiklos ar mąstymo vertybėmis bei pavyzdžiais – ypatingai svarbų vaidmenį vaidina ir
kalbinėkomunikacinė vaiko kompetencija, atspindinti vaiko pasiekimus, išryškėjančius bendravimo
su žmonėmis procese. Būtent čia pasireiškia ir jo gebėjimas priimti skirtingus socialinius vaidmenis.
O. Auškelytės teigimu, būtent ryšys tarp vaiko kalbos ir elgesio pagal taisykles, kai vaikas,
padedamas kalbos ir dialogo, jas įvaldo ir realizuoja priimdamas sprendimus, yra vadinama
socialine vaiko kompetencija.