Socializmo samprata, raida ir ideologinės prielaidos

Ištrauka

ĮVADAS
Norint išsiaiškinti socializmo istoriją, kažkodėl prireikia griebtis egzotiškos frazeologijos,
pribloškiančios vaizduotę savo nepalyginamumu ne tik su įprasta mokslo terminija, bet ir su
tradicine marksistine leksika. Nesunku suvokti, kad kalba eina apie madingus ne tik pas mus, bet ir
užsienyje išsireiškimus: "perestrojka" (-revoliucija?), "glastnost" (-žodžio laisvė? pablisit?),
"demokratizacija" (demokratija?), "administracinė-komandinė sistema" (=?), "uskorenije" (=?).
Glumina ir kiti naujadarai, pavyzdžiui, "mažai, daugiau socializmo" ir t. t.
Prasilenkimas su nusistovėjusiomis sąvokomis, tarp jų ir marksistinėmis, neleidžia teoriškai
apmąstyti pertvarkos ideologijos, trukdo socializmo istoriją matuoti mokslo kriterijais ir
sociologijos, socialinių teorijų, politinės ekonomijos mastais.
Orientavimasis į politines ekonominių, socialinių, nacionalinių ir kt. problemų sprendimo
priemones kyla iš ideologinio proceso mūsų visuomenėje. Mes esam unikalus pavyzdys visiškai
"ideologizuotos" visuomenės, kurioje viskas vyksta tik politinės vadovybės, įgyvendinančios
ideologines "normas", dėka. Ir bėda ne ta, kad tos "normos" iš XIX amžiaus. Bėda - pats gyvenimo
"normavimo" faktas: neįmanoma sukurti efektyvių visuomeninių struktūrų, jei ideologiniai
vaizdiniai, išstumdami natūralų susireguliavimo mechanizmą, tampa viso visuomeninio gyvenimo
lemiamu faktoriumi. Ne tik santykiai tarp valstybių, bet ir mūsų vidaus gyvenimas turi atsisakyti
ideologijos. Si mintis dėsningai išplaukia iš bendražmogiškų vertybių prioriteto, kurį mes
pripažįstame - galima tik grupių ir klasių ideologija, negali būti "bendražmogiškos" ideologijos.(L.
Karpovas, 1989).

1.SOCIALIZMO SAMPRATA
Etimologinis socializmo (socialitas, socialis, sociare, socia-liter) termino aiškinimas lotynų
kalboje reiškia visuomenę, visuomeniškumą, žmogaus buvimą visuomenėje. Žmogaus visuomeninė
prigimtis ir jo nuolatinė būtis nėra vienoda. Socializmo idėja atsiranda siekiant palankių žmonėms,
grupėms, sluoksniams santykių ir sąlygų. Komunizmo terminas reiškia žmonių bedrabūvį.
Komunizmo ir socializmo idėjos reiškėsi priklausomai nuo civilizacijos lygmens, dvasinės kultūros,
viešpataujančios ideologijos. XIX a. viduryje K.Marksui pakako socialinių, teorinių ir ideologinių
prielaidų socializmo modeliui, kuris nebuvo apriorinė (nepriklausanti nuo patyrimo) sistema, sukurti.
K.Marksas ir F.Engelsas socializmą apibrėžė kaip neklasinę, neišnaudotojišką visuomenine
gamybos priemonių nuosavybe pagrįstą visuomenę, kuriai būdingi ekvivalentiniai darbo kiekiu
matuojami vertybių mainai ir planavimas, atsižvelgiant į vartojamąsias vertes, taip pat ginkluotų
darbininkų savivalda. Komunistinėje perspektyvoje numatyta buvusio socialinio darbo pasidalijimo,
piniginių-prekinių ir politinių santykių išnykimas ir betarpiškų visuomeninių santykių įsigalėjimas.
Tokio socializmo ir komunizmo pradų niekada niekur nebuvo.
K.Marksas ir F.Engelsas ,,Komunistų partijos manifeste” pažymi, kad ,,komunistinė
revoliucija yra kuo ryžtingiausias atsisakymas nuosavybės santykių, paveldėtų iš praeities ”.Kartu
nurodo neišvengiamas priemones viso gamybos būdo perversmui įvykdyti.
Įvairiose šalyse gali būti panaudotos panašios priemonės:
Žemės nuosavybės eksproprijavimas ir žemės rentos sunaudojimas valstybės išlaidoms padengti.
Dideli progresyviniai mokesčiai.
Paveldėjimo teisės panaikinimas.
Visų emigrantų ir maištininkų turto konfiskavimas.
Kredito centralizavimas valstybės rankose per nacionalinį banką su valstybiniu kapitalu ir su išimtiniu monopoliu.
Viso transporto centralizavimas valstybės rankose.
Valstybinių fabrikų, gamybos įrankių skaičiaus padidinimas, dirvonų plėšimas ir žemės pagerinimas pagal bendrą planą.
Visiems lygi darbo prievolė, pramoninių armijų steigimas, ypač žemdirbystės reikalams.
Žemdirbystės ir pramonės sujungimas, priemonių panaudojimas skirtumui tarp miesto ir kaimo laipsniškam pašalinimui.
Visuomeninis ir nemokamas visų vaikų auklėjimas. Panaikinimas vaikų darbo
fabrikuose šiuolaikiniu jo pavidalu. Auklėjimo sujungimas su materialine gamyba ir t.t.
Kai, vykstant raidai, išnyks klasių skirtumai ir visa gamyba susikoncentruos individų
asociacijos rankose, viešoji valdžia neteks savo politinio pobūdžio. Politinė valdžia tikrąja prasme
yra organizuota vienos klasės prievarta kitai klasei slopinti. Jei proletariatas, kovodamas prieš
buržuaziją, būtinai susivienija į klasę, jei, įvykdydamas revoliuciją, jis pasidaro viešpataujančia
klase ir, būdamas viešpataujanti klasė, jėga panaikina senuosius gamybiniu santykius, tai drauge su
tais gamybiniais santykiais jis panaikina klasių priešingumo buvimo sąlygas, panaikina klases iš
viso, o kartu ir savo paties kaip klasės viešpatavimą.
Viena pagrindinių marksizmo problemų yra etinis reliatyvizmas. K. Marksas iš vieno pusės
kalbėjo apie humanizmą, apie žmogaus išlaisvinimą komunizme. Tačiau...