Socialinio darbuotojo patirtis dirbant senelių globos namuose

Ištrauka

Socialinio darbuotojo patirtis dirbant
senelių globos namuose

Įvadas
Socialiniai darbuotojai savo darbo praktikoje dažnai susiduria su problema, kad pagyvenę žmonės
retai gali visapusiškai savimi pasirūpinti, todėl jie yra apgyvendinami globos namuose, kuriuose
tenkinami ne tik fiziniai, bet ir socialiniai šių asmenų poreikiai. Pagyvenusio amžiaus žmonės
senatvėje susiduria su daug permainų, tačiau socialiniai poreikiai išlieka tokie pat svarbūs, kaip ir
bet kokio amžiaus žmonėms. Kyla klausimas, kokie yra socialinių darbuotojų vaidmenys,
užtikrinant senų žmonių socialinius poreikius. Tam, kad nustatyti ir atskleisti socialinių darbuotojų
vaidmenų svarbą palaikant ryšius su šeima, būtina atlikti tyrimą. Remiantis šiais duomenimis,
galima teigti, kad visuomenėje suformuotos senatvės sampratos neatspindi tikrosios vyresnių
žmonių charakteristikos. Yra pamirštamas vyresnio žmogaus visuomeninis aktyvumas,
savarankiškumas, tobulėjimas, ryšių svarba, o komunikacija aktyvaus senėjimo atžvilgiu yra
vykdoma nepakankamai efektyviai.

Senatvės ir socialinio senėjimo samprata
Senatvė – tai žmogaus amžiaus tarpsnis, gyvenimo ciklo dalis. Senėjimas yra sudėtingas
kompleksinis
reiškinys, apimantis biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius. Šie pokyčiai reiškiasi labai
individualiai. Sendamas žmogus susiduria ne tik su biologiniais ir fiziologiniais pokyčiais. Senstant
keičiasi ne tik kūno masė, kaulinis audinys, odos struktūra ar po truputį atsirandantys kitokie
sveikatos
sutrikimai. Senėjant žmogaus neaplenkia ir socialiniai bei psichologiniai pokyčiai. Įvairūs autoriai,
pateikia įvairius senatvės pokyčių požymius.

Pasak Večkienės (2002), senatvės tema paliečiama ir Šventajame rašte. Biblijos mokyme ir kalboje
senyvas amžius apibūdinamas kaip „palankus metas” pasiekti gyvenimo pilnatvę; tai metas, kai pagal
Dievo kiekvienam žmogui numatytą planą viskas veda į tai, kad jis galėtų geriau suvokti gyvenimo
prasmę ir pasiektų „širdies išmintį”. Šioje knygoje sakoma, kad ne ilgas gyvenimas teikia garbingą
senatvę, ji negali būti matuojama metais. žmogaus išmintis yra jo žili plaukai, nebedalyvauja darbo
rinkoje, bet dar yra pakankamai veiklūs, antrasis slenkstis atskiria vadinamojo ketvirtojo amžiaus
žmones, kurių galimybės savarankiškai užtikrinti savo fizinį, psichinį ir socialinį saugumą yra labiau
Ribotos.