SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOSE AUGANČIŲ VAIKŲ Ugdymosi, integracijos ir auklėjimo ypatumai

Ištrauka

SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOSE
AUGANČIŲ VAIKŲ UGDYMOSI,
INTEGRACIJOS IR AUKLĖJIMO
YPATUMAI

ĮVADAS
Atkuriant nepriklausomybę, keičiantis Lietuvos socialiniam – politiniam gyvenimui, mažėjo gyventojų užimtumas, didėjo nedarbas, neoficialaus užimtumo plėtra, spartus nedarbo didėjimas bei sumažėjęs valstybės vaidmuo užimtumo ir darbo reguliavimo sferoje. Socialinės nesėkmės skaudžiausiai palietė šeimą ir joje augančius vaikus. Šeimos nukentėjo dėl sumažėjusio užimtumo, bedarbystė skatino asocialių šeimų didėjimą, depresiją, šeimų degradaciją, beglobių, ir socialinės rizikos vaikų daugėjimą. Šios prielaidos faktiškai žlugdo valstybės pastangas užtikrinti vaiko saugumą (vaikai prievartaujami ir žudomi socialiai pažeistose šeimose), vaikai negali apsirūpinti pagrindiniais maisto ir kitais ištekliais, kurie reikalingi jo gyvybei palaikyti, vaikai neturi galimybių gauti tobulėjimui reikalingą informaciją ir socialinių įgūdžių, kurie bus būtini tolimesniame gyvenime, ugdymuisi. Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį
faktiškai buvo sunaikintos vaikų poilsiavietės, uždaryta per 70% vaikų klubų, per 30% papildomojo ugdymo
institucijų, vaikų stovyklavimo tradicijos, vaikų klubai išlaikyti tik entuziastų dėka.

SOCIALINĖS RIZIKOS PRIELAIDŲ ANALIZĖ
Šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas.
Tikra šeima yra tada, kai vyras ir moteris įregistravę santuoką. Pastaroji yra šeimos kūrimo pagrindas ir jos
pirminis požymis. Šeima prasideda nuo santuokos, įregistruotos nustatyta tvarka. Tolesnis jos raidos etapas –
vaikų radimasis. Ir neįregistravę santuokos kai kas gyvena kartu, gimdo ir auklėja vaikus. Tačiau tokių žmonių
sąjunga nelaikoma įteisinta šeima. Vakarų mokslininkų darbuose yra pabrėžiamas emocinis šeimos gyvenimo
Pilnavertiškumas.