SOCIALINĖ PAGALBA ŠEIMAI, AUGINANČIAI NEĮGALŲ VAIKĄ

Ištrauka

SOCIALINĖ PAGALBA ŠEIMAI, AUGINANČIAI NEĮGALŲ VAIKĄ
socialinio darbo su šeima projektinis darbas
TURINYS

TURINYS.............................................................................................................................................2
ĮVADAS...............................................................................................................................................3
SOCIALINĖ PAGALBA ŠEIMAI, AUGINANČIAI NEĮGALŲ VAIKĄ ........................................4
Neįgalus vaikas šeimoje...................................................................................................................4
Pokyčiai šeimoje dėl neįgalaus vaiko atsiradimo.............................................................................6
ES ir Lietuvos politika šeimų, auginančių neįgalų vaiką, atžvilgiu.................................................9
REKOMENDACIJOS SPECIALISTAMS, DIRBANTIEMS SU ŠEIMOMIS,
AUGINANČIOMIS NEĮGALŲ VAIKĄ ...........................................................................................24
IŠVADOS...........................................................................................................................................25
LITERATŪROS SĄRAŠAS ..............................................................................................................26
Norminiai dokumentai....................................................................................................................28

ĮVADAS
Neįgalieji, kaip ir visi mūsų valstybės piliečiai, turi teisę į jiems būtiną socialinę
apsaugą ir pagalbą. Valstybė turi sudaryti palankias sąlygas jiems integruotis į visuomenę ir suteikti
galimybę naudotis visomis savo pagrindinėmis teisėmis. Taigi viena aktualiausių problemų yra
šeimos, auginančios neįgalų vaiką, situacija. Lietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, gyvena
žmonių, turinčių intelekto ar fizinių funkcijų sutrikimų, kurie sukelia žmogaus veiklos ribotumą,
t.y. neįgalumą. Pastaraisiais metais specialiojo ugdymo sistemoje įvykę pokyčiai bei juos
reglamentuojantys dokumentai ir teisiniai aktai reikalauja naujų darbo būdų ne tik su vaikais, bet ir
su šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką. Lietuvoje nuolat skiriama lėšų neįgaliųjų socialinės
integracijos procesui remti. Tačiau finansinės-materialinės paramos ribotumas pasireiškė tuo, kad
pagrindinis dėmesys buvo sutelktas ne į psichologinės pagalbos šeimai sistemos kūrimą, o į naujų
specializuotų įstaigų kūrimą. J.Ruškaus (2002, 16) žodžiais tariant, „kaip ir tarybinais laikais,
didesnis dėmesys skiriamas neįgaliam vaikui, o kiti šeimos nariai paliekami likimo valiai“. Naujausi
tyrimai (Gradeckienė, 2002; Ališauskienė, Ruškus, 2002; Butkevičienė, 2000) įrodė, kad vieno
šeimos nario neįgalumas neišvengiamai paveikia visą šeimą. Pasak G.Navaičio (2002), vienpusė
klinikinio pobūdžio pagalba gali ne tiek padėti, kiek neigiamai paveikti šeimą socialine prasme.
Socialinė pagalba bus efektyvi tik tada, jeigu bus sprendžiama ne tik momentinė problema, t.y. jos
paviršutinė dalis, bet ir giluma, dažniausiai susijusi su vaiko asmenybės augimu ir tobulėjimu.
Užtikrinus bazinius šeimos poreikius, svarbu padėti spręsti jo psichologines problemas bei užsiimti
prevencija, ieškoti priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti socialinės pagalbos šeimai, auginančiai neįgalų vaiką,
galimybes Lietuvoje.