Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių nesugijimas klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga

Ištrauka

Baigiamasis darbas
Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių nesugijimas: klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga

TURINYS
SANTRAUKA 2
SUMMARY 3
1. ĮVADAS 4
2. LITERATŪROS APŽVALGA 5
2.1. Šlaunikaulio distalinės dalies anatomija ir savybės 5
2.2. Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių etiologija, epidemiologija ir rizikos veiksniai 8
2.3. Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių nesugijimo simptomatika, diagnostika ir klasifikacija 9
2.4. Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių nesugijimo etiologija, epidemiologija ir rizikos veiksniai 12
2.5. Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių nesugijimo gydymas, operacinio metodo pasirinkimas 13
2.6. Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių nesugijimo prognozė, komplikacijos ir reabilitacija 17
3. KLINIKINIS ATVEJIS 18
4. APTARIMAS 23
5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 24
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS 25

1. ĮVADAS
Šlaunikaulio distalinės dalies lūžių nesugijimas (toliau – ŠDDLN) yra ne tik klinikine prasme
svarbi, bet ir nemažai iššūkių kelianti ortopedijos sritis. Nors šlaunikaulio distalinės dalies lūžiai sudaro
palyginti nedidelę visų suaugusiųjų patiriamų lūžių dalį (apie 0,5 proc.) (1), šios anatominės srities
nesugijimas mokslinėje literatūroje nustatomas net iki 20-30 proc. atvejų (2,3). Su osteoporoze siejami
šios srities lūžiai geriatrinėje populiacijoje sudaro net 4-6 proc. visų lūžių (4). Vyresnių nei 65 metų
amžiaus pacientų grupėje mirštamumas pirmaisiais pooperaciniais metais siekia net 25-35 proc.
Hospitalizacijos trukme šlaunikaulio distalinės dalies lūžiai lenkia šlaunikaulio proksimalinės dalies
lūžių trukmę (5–9).
Užtrukęs kaulų gijimas neigiamai veikia tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą ir stipriai sumažina
pacientų gyvenimo kokybę. Tai itin dažnai pastebima ŠDDLN atvejais stipriai sumažėjus pacientų
mobilumui ir savarankiškumui, atsiradus lėtiniam skausmui, pooperacinėms komplikacijoms bei
didėjant mirštamumo rizikai (6). Kadangi ši būklė stipriai suvaržo kojos funkcinę būklę, sumažina
judesių amplitudę ir sąlygoja ilgai išliekantį skausmą, ji dažnai reikalauja sudėtingų revizinių operacijų
(10). Svarbu suprasti, kad būtent kaulo nesuaugimas šlaunikaulio distalinėje dalyje dažniausiai sukelia
revizinių operacijų poreikį (4).
ŠDDLN kyla dėl prastos kaulinio audinio kokybės, prastos kraujotakos ir komplikacijų, susijusių
su pradine chirurgine intervencija (11,12). Gydant šią būklę neretai net keli osteosintezės bandymai
būna nesėkmingi – tai rodo šių lūžių nesugijimo gydymo sudėtingumą. Iššūkius kelia ir kiti chirurginio
gydymo tikslai – apatinės galūnės ilgio, ašies, rotacijos judesių atkūrimas bei sąnarių paviršių
rekonstrukcija (2). Taip pat ŠDDLN gydymą apsunkina gydymo gairių ir metodikų trūkumas (6,7,13).
Be to, kaulų nesugijimo tyrimuose dažnai trūksta universalaus kaulo nesuaugimo apibrėžimo, todėl
sunku standartizuoti gydymo ir diagnostikos metodus (13).
Senstant populiacijai, ortopedijoje vis dažniau susiduriama ir su šlaunikaulio distalinės dalies
periprostetinių lūžių ir jų nesugijimo problema, kuri vis dažniau kyla dažniau protezuojant kelio sąnarį
(14). Naujausia mokslinė literatūra nagrinėja fiksacijos metodų biomechaniką, chirurgines technikas ir
naujas implantų technologijas, tačiau optimali ŠDDLN operacinio gydymo ir reabilitacijos strategija
išlieka neaiški, todėl būtina atlikti tolimesnius tyrimus (15). Akivaizdu, kad tai itin aktuali problema, su
kuria gydytojai ortopedai-traumatologai vis dažniau susidurs ateityje.
Šiame magistro darbe siekiama išsamiai išnagrinėti šią problematiką, apžvelgti jai svarbius
anatominius aspektus, jos etiologiją, epidemiologiją, rizikos veiksnius, gydymo prognozę,
komplikacijas, diagnostinius ir terapinius metodus. Taip pat šiame darbe pateikiamas klinikinis atvejis,
iliustruojantis šios klinikinės būklės aktualumą ir kompleksiškumą.