SKAITMENINĖS SPAUDOS TECHNOLOGIJA

Ištrauka

SKAITMENINĖS SPAUDOS TECHNOLOGIJA
KURSINIS DARBAS

Įvadas
Žodis „kalendorius“ kilęs iš lotyniško žodžio „calendarium“, reiškusio skolų knygą. Senovės
Romoje pirmosios kiekvieno mėnesio dienos buvo vadinamos „calendae“, jų metu buvo mokami
skolų procentai. Vėliau kalendoriumi priimta vadinti ilgų laiko tarpų apskaičiavimo sistemą.
Remiantis žodynais, kalendorius – tai visų metų dienų sisteminis sąrašas arba laiko skaičiavimo
sistema, pagrįsta periodiniais gamtos reiškiniais.
Darbo tikslas: apibūdinti kalendoriaus kūrimo procesą.
Uždaviniai:
1. Aprašyti kalendoriaus kilmę, raidą.
2. Apibūdinti kalendoriaus kūrimo procesą ir programas.
3. Išanalizuoti literatūrą.
Darbo objektas-kalendoriaus kūrimas.

Kalendoriaus samprata, kilmė ir raida
Kalendorius (lot. calendarium 'skolų knygelė') yra laiko skaičiavimo sistema, priskirianti dienoms
kalendorines datas. Senovės romėnai mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis,
privalėdavo mokėti skolas.
Pirmasis lietuviškas kalendorius išleistas L. Ivinskio (pradėtas 1845 m.).
 Etninis kalendorius sudaromas derinant fenologinius reiškinius su dangaus šviesulių judėjimo
dėsningumais. Kalendorius yra labai svarbus etninės kultūros požymis. Jame atsispindi tautos
gyvenamosios erdvės klimatinės sąlygos, ūkinės veiklos bei visuomeninės sanklodos pobūdis.
Lietuvių dvasinės kultūros pavelde po krikščioniškųjų švenčių skraiste galima įžvelgti reiškinius,
susiklosčiusius labai skirtingu metu. Tai ir senovinio Mėnulio kalendoriaus likučiai, siekiantys
neolito laikmetį, ir vėlesnė žemdirbių sezoninio kalendoriaus patirtis. Pirmųjų žmonijos istorijoje
kalendorių, taip pat ir skaičiavimo sistemų pagrindą sudarė mėnulio ciklas. Mūsų etninėje kultūroje
dar žymūs šio proistorinio skaičiavimo aidai: dzūkų kalėdinėse dainose minimas devyniaragis
elnias, mėnulis įvardijamas „dievaičiu, dangaus kunigaikščiu“, senoviškos šventės Kumeliuko
krikštynos ir Pavasario šauktuvės būdavo pažymimos, pasirodžius dangaus skliaute plonam mėnulio
pjautuviukui. Tokio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas skaičių 3, 6, 9 seka. Šis ritmas įsismelkęs
ir į daugelį kitų papročių, pavyzdžiui, pagal jį ruošiamos vaistažolės. Baltijos šalyse žemdirbystė
paplito II-e tūkstantmetyje prieš Kristų. Tada kalendorių teko pajungti sezonų kaitai. Atskaitos
taškais tapo saulėgrįžos ir lygiadieniai. Žemės ūkio darbai trukdavo dešimt mėnesių, toliau – žiemos
poilsis, kai laikas tarsi sustingdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio dešimties mėnesių
kalendoriaus atgarsiu galima laikyti draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu. Būta ir daugiau tarpinių –
tarp medžiotojų mėnulio ir žemdirbių saulinio – kalendorinių sistemų. 
 Kalendorius – tai laiko tarpų skaičiavimo sistema, kurios pagrindą sudaro dangaus kūnų – Saulės,
Mėnulio, Jupiterio – periodiškas judėjimas. Kalendorius (lotyniškai callendarium) reiškia „skolų
knygelę“ – senovės romėnai pirmosiomis mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis,
privalėdavo mokėti skolas. Seniausias iš išlikusių kalendorių yra 354 m. romėnų kalendorius.
Viduramžiais kalendorius leido bažnyčia, tad juose būdavo skelbiamos religinės šventės ir šventųjų
sąrašai. XIV a. pradėti leisti pasaulietiniai kalendoriai. Pirmąjį lietuviškąjį kalendorių („Metų
skaitlius ūkiškas“) išleido mokytojas, botanikas ir literatas Laurynas Ivinskis 1845 metas.
      Dabartiniame mūsų kalendoriuje, kurio pagrindą sudaro Saulės metų trukmė, yra 365 dienos, jis
suskirstytas į 12 mėnesių, o mėnesiai – į 7 dienų savaites. Kas penkeri metai prisideda viena diena.
Dabartinis kalendorius, kurį Egipto Saulės kalendoriaus pavyzdžiu sudarė egiptiečių astronomas ir
matematikas Sozigenas Romos imperatoriaus Gajaus Julijaus Cezario pavedimu, yra įsigaliojęs nuo
46 metų sausio 1 d. prieš Kristaus gimimą („prieš mūsų erą“). Iš pradžių metai įvairiose tautose
buvo skaičiuojami „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia buvo laikomas kovo mėnuo, skirtas karo
dievui Marsui, ką liudija šio mėnesio pavadinimas (rus. mart, angl. march ir t. t.).