Siuvinėjimas Kryželiu

Ištrauka

Siuvinėjimas Kryželiu
Technologijų mokyklinio brandos egzamino darbo aprašas

Turinys
1. Techninė užduotis 3
2. Pagrindinės darbe vartojamos sąvokos 4-5
3. Idėjų paieška, analogai, jų analizė ir apibendrinimas 6
4. Technologinė kortelė 8-9
5. Gamybos technologinė schema 10
6. Idėjos įgyvendinimo etapai 11
7. Medžiagų pasirinkimas baigiamojo darbo produktui 12-13
8. Kalkuliacinė lentelė 14
9. Kalorijų lentelė 15
10. Baigiamojo darbo produktui pasirinktos darbo priemonės 16-17
11. Asmens higiena 18
12. Technologiniai procesai 19
13. Išvados 20
14. Literatūros sąrašas 21

Įvadas
Siuvinėjimas - viena iš taikomosios dekoratyvinės dailės šakų. Per daugelį amžių žmonija yra sukaupusi tikrą
siuvinėjimo kryželiu lobyną, į kurį nuostabių šedevrų įnešė žmonės, gyvenantys įvairiuose žemynuose.
Tačiau mes šiais laikais siuvinėjimo būdus esame primiršę arba jais jau nesidomime, tad šiuo kūrybiniu
darbu pristatysiu įvairių šalių siuvinėjimo kryželiu būdus. Remiantis Lietuvos, taip pat Vokietijos,
Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos, Kinijos, kitų kraštų rankdarbių knygomis ir žurnalais, paaiškinau
siuvinėjimo teoriją ir praktiką, pateiksiu siuvinėjimo pavyzdžių.

Idėjos paieška, analogai, jų analizė ir apibendrinimas
Siuvinėjimas yra senas menas kurio atsiradimo vieta ir laikas tiksliai nežinomas. Teisę vadintis šio meno ir
amato pradininkais savinasi graikai, nuo jų neatsilieka pietų Amerikos senbuviai perujiečiai, taip pat indai,
kinai. Pastarieji tikina, kad pirmoji buvo jų imperatorienė Yao, gyvenusi prieš Kristų. Taigi sunku pasakyti,
kada imta siuvinėti. Ko gero, šitai prasidėjo prieš keletą milijonų metų, kai pirmieji hominidai, išplitę ir
šaltesniuose kraštuose, turėjo pasirūpinti rūbais. Aplinkybės juos išmokė siūti, į vieną sujungti odos ar
augalinio pluošto gabalus. Gal kaip tik tada subtilesnio skonio protėvis ar pramotė ir sumanė ,,pridengti”
nepavykusią siūlę kita, viršum jos užsiūta dekoratyvine siūle, tuo pradėdami siuvinėjimo istoriją.

Apie seniausius siuvinėjimo darbus žinome tik iš tapybos, skulptūros, rašytinių šaltinių, nes
seniausių siuvinėjimo darbų neišliko. Tiesa archeologai įrodė, kad jau priešistoriniais laikais žmonės
naudojosi yla, adata, padirbta iš akmens ar kaulo. Senovės Egipte turėta varinių ir bronzinių adatų, o
Asirijoje - plieninių, iš kiečiausio Damasko plieno. Pirmieji siuvinėtojai siuvo ir siuvinėjo gyvulių,
žvėrių plaukais, sausgyslėmis. Senovės Anatolijoje, Hetitų imperijoje, ir į pietus ir nuo jos, Finikijoje,
išmokta verpti ir dažyti verpalus, jais siūti ir siuvinėti. Siuvinėta gana primityviai. Odoje ar drobėje
buvo daromi paprasti dygsniai.