Šiuolaikinis lėtinių apatinių galūnių opų gydymas

Ištrauka

Baigiamasis darbas
Šiuolaikinis lėtinių apatinių galūnių opų gydymas

SANTRAUKA
Lėtinės apatinių galūnių opos siejamos su reikšminga finansine, psichologine bei
socialine našta tiek individui, tiek visuomenei. Prognozuojama, jog pacientų, turinčių lėtines
apatinių galūnių opas, ateityje gali tik daugėti dėl senstančios visuomenės bei dėl vakarietiško
gyvenimo būdo vis anksčiau pasireiškiančių ligų. Apatinių galūnių arterijų liga ir lėtinės venų ligos,
pasireiškiančios lėtiniu veniniu nepakankamumu, yra pagrindinės priežastys, kurios kartu ar atskirai
viena nuo kitos gali lemti lėtinių apatinių galūnių opų pasireiškimą. Šiuo metu lėtinių apatinių
galūnių opų gydymo auksinis standartas yra M.O.I.S.T. akronimu trumpinama žaizdų gydymo
strategija, kuri padeda atsižvelgti į pagrindinius žaizdos poreikius: drėgmę, pakankamą deguonies
kiekį, infekcijų prevenciją ir gydymą, negyvybingų audinių pašalinimą bei papildomų pagalbinių
priemonių taikymą. Minėtus žaizdų poreikius galima užtikrinti, pasirenkant konservatyvias
priemones arba prireikus taikyti derinyje su chirurginiais metodais. Šiame darbe aptariami tokie
konservatyvūs lėtinių apatinės galūnės opų gydymo metodai kaip: antioksidaciniai hidrogeliai,
skirtingi antiseptikai, neigiamo slėgio terapija, išmanieji tvarsčiai, įvairios negyvybingų audinių
šalinimo technikos. Taip pat, aprašomos tokios chirurginės intervencijos kaip odos transplantacija,
revaskuliarizacijos procedūros, veninės rekanalizacijos ir veninio refliukso šalinimo operacijos.
Aptariami minėtų metodų veikimo principai, privalumai, trūkumai bei indikacijos, siekiant praplėsti
žinias apie lėtinių apatinių galūnių opų gydymą.

ĮVADAS
Opa apibrėžiama kaip gili žaizda, pažeidžianti epidermį bei bent dalį tikrosios odos
(1), galinti siekti ir poodinius audinius. Žaizda yra laikoma lėtine, jei taikant įprastą gydymą ir
priežiūrą, kliniškai nestebimas žaizdos gijimo progresavimas (2). Lėtinės žaizdos reikšmingai veikia
ne tik individą, bet ir visuomenę. Ši patologija siejama su didele ekonomine našta, kuri gali būti tiek
tiesioginė (gydymo išlaidos), tiek netiesioginė (sumažėjęs paciento produktyvumas, t.y.,
nedarbingumas, ankstyva pensija). Lėtinių žaizdų gydymo sąnaudos išsivysčiusiose šalyse sudaro
apie 1-3 proc. visų valstybės sveikatos priežiūrai skiriamų lėšų. Jungtinėse Amerikos Valstijose
(JAV) lėtinių žaizdų gydymui kasmet išleidžiama apie 25 milijardus JAV dolerių. Prognozuojama,
jog lėtines žaizdas turinčių pacientų ateityje tik daugės dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės bei
ankstesnio lėtinių ligų, tokių kaip cukrinio diabeto, apatinių galūnių arterijų ligos ar lėtinio veninio
nepakankamumo, pasireiškimo. Be to, lėtinės žaizdos reikšmingai paveikia pacientų gyvenimo
kokybę: jie patiria socialinę izoliaciją, ilgalaikę hospitalizaciją bei dideles gydymo išlaidas, sutrinka
pacientų mobilumas, jie kenčia nuo skausmo, diskomforto, miego sutrikimų, depresijos, nerimo ir
silpnumo (3,4).
Šio darbo tikslas yra apžvelgti dalį modernių lėtinių apatinių galūnių opų gydymo
metodų bei išnagrinėti jų veikimo principus, privalumus, trūkumus bei pritaikymo galimybes.
Paprastai lėtinės galūnių opos yra skirstomos į arterinės, veninės ar mišrios kilmės opas
(5). Pastarųjų gydymas kelia daugiausiai iššūkių, kadangi tenka identifikuoti vyraujančią problemą
ir teikti jai prioritetą, neapleižiant gretutinės patologijos.
Pirmiausia, reikėtų atpažinti lėtinės galūnės opos kilmę. Arterinės kilmės opos
dažniausiai yra sukeliamos apatinių galūnių arterijų ligos, kurią įtarti gali padėti tokie simptomai
kaip: protarpinis šlubumas fizinio krūvio metu (lot. claudicatio intermitens), skausmas ramybės
metu, naktinis galūnės skausmas ar skausmas, laikant galūnę pakeltą (2). Pagrindinis apatinių
galūnių arterijų ligos patofiziologinis mechanizmas yra aterosklerozė, kuri progresuodama sukelia
kraujagyslių obstrukciją ir kraujotakos nepakankamumą. Aterosklerozę inicijuojantys veiksniai yra
endotelio disfunkcija (padidėjęs oksidacinis stresas, sumažėjusi azoto oksido (NO), TGF-Beta,
pirmo tipo plazminogeno aktyvatoriaus inhibitoriaus (PAI-1) ir padidėjusi endotelino-1 gamyba),
uždegiminiai procesai, trombocitų aktyvacija bei jų agregacija, kraujagyslių lygiųjų raumenų
proliferacija, lipidų oksidacija ir lipidais prisotintų medžiagų kaupimasis (6). Protarpinis šlubumas
yra vienas žinomiausių šios ligos simptomų, atsirandantis dėl kraujotakos nepakankamumo fizinio
krūvio metu bei progresuojančios miocitų pažaidos, kurią lydi raumenų remodeliacija. Ramybės
metu, esant hemodinamiškai reikšmingai stenozei, sumažėja kraujagyslių pasipriešinimas tam, jog
būtų užtikrinama reikiama galūnės raumenų...