Šiuolaikinės dailės ribų išsiplėtimo tendencijos: performansų, instaliacijų, žemės meno, videomeno raiškos būdai

Ištrauka

ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS RIBŲ IŠSIPLĖTIMO TENDENCIJOS: PERFORMANSŲ,
INSTALIACIJŲ, ŽEMĖS MENO, VIDEOMENO RAIŠKOS BŪDAI
XX a. septintasis dešimtmetis buvo permainų Amerikoje ir Europoje laikas: pirmą kartą žmogus
skrenda į kosmosą ir išsilaipina mėnulyje, vyksta kultūrinė revoliucija Kinijoje, studentų revoliucija
JAVir Europoje, medicinoje pirmą kartą persodinama širdis, vyksta JAV karas Vietname ir sovietų
invazija Čekoslovakijoje, šaltasis karas, pastatoma Berlyno siena, britų grupė „The Beatles“ muziką
paverčia pasauline jaunimo bendravimo forma, gimsta feministinis judėjimas, pradedamas naudoti
terminas – postmodernizmas.
Dailininkai, muzikantai, rašytojai, poetai reagavo į šio laikmečio prmainas ir norėjo reakcijomis
išprovokuoti snūduriuojančią, visko sočią visuomenę.
Dailininkai ieškojo naujų erdvių, naujų išraiškos formų, daugelis meno rūšių persipynė viena su
kita, viena kitą įtakojo. Tuo laikotarpiu aiškėjo visiška meninė kakofonija, egzistavimas labai skirtingų,
konfliktuojančių balsų. Vyko meno objekto „dematerializacija“, nauja menininkų karta bandė grįžti
prie paprastesnių formų bei darbų. Stengtasi pagauti žiūrovo „mintį, bet ne akį ar emocijas“.
Dailininkai norėjo ką nors išlaisvinti ar būti išlaisvintais iš ko nors: kai kas siekė išsilaisvinti nuo
paprastų patogumų, kas kas – nuo šiuolaikinio meno kalbos teorijų.
Taip gimė performansai, videomenas, hepeningai, kūno menas, žemės menas ir kitos
postmodernistinės epochos kryptys.