Simuliakrinė Kultūra

Ištrauka

Referatas
Simuliakrinė Kultūra

Simuliakrinę kultūrą gausiai išnagrinėjo prancūzų filosofas Jean
Baudrillard‘as savo knygoje Simuliakrai ir simuliacija. Čia jis pateikia
savo požiūrį apie tikrovę. Knygoje autorius išsklaido tariamąjį aiškumą
ir atveda prie radikalaus nežinojimo. J.Baudrillard’o filosofijoje
atskleidžiama visata atrodo neturinti aiškių ribų, nes visos ankstesnės
kultūrinės kategorijos (filosofinės, sociologinės, politinės, semiotinės)
tapo netinkamos aprašant naują sociokultūrinę situaciją. Taigi, kas yra
simuliakrai ir kas gi ta simuliacija? Apie tai galima rasti nemažai
apibrėžimų, samprotavimų. Simuliakras (lot. simulacrum) –
matomumas, optinė apgaulė, sąmonės fantomas, realumo iliuzija,
atsirandanti nepriklausomai nuo objekto ir jo požymių. Simuliacija (lot.
simulatio) – melagingas vaizdavimas siekiant suklaidinti, apgauti,
apsimetimas.
Anksčiau būtume galėję kaip pačią gražiausią alegoriją simuliacijai
pasitelkti Borgeso pasaką apie vienos imperijos kartografus,
sudariusius smulkų žemėlapį, kuris be galo tiksliai atkartojo teritoriją,
tačiau dabar ši pasaka mums jau praeitis, skleidžianti vos pastebimą
antrojo laipsnio simuliakrų žavesį .
Simuliakrai eina pirma – teigia filosofas, tuo pabrėždamas
simuliacijos proceso lemiamą vaidmenį sprendžiant tikroviškumo
problemą. Anot autoriaus, dabar pasitelkus modelius generuojama
tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė. Ir mūsų
šiuolaikinis pasaulis pavirsta simuliacijos lauku, kuriame tik šen bei ten
galima aptikti tikroviškumo lieknų . Galima teigti, kad tokia
Baudrillard‘o įžvelgta dabarties ontologinė situacija primena Platono
olos alegorijoje pavaizduotą daiktų šešėlių žaismą ant olos sienos,
stebimą grandinėmis surakintų kalinių ir tuos šešėlius manančius
esant tikraisiais daiktais. Todėl galime sakyti, kad šiuolaikinis
simuliakras gali būti tapatinamas su platoniškuoju šešėliu, nes tiek
vienas, tiek kitas, priklauso virtualiajai tikrovei: Baudrillard‘o
simuliakras – kuriami kompiuterio ar televizoriaus ekrane, o Platono
šešėlis – ant olos sienos kalinių stebimam daiktų atspindžių šokiui.
Taigi, kas pasak filosofo yra simuliakras ir apie kokio pobūdžio
simuliaciją autorius kalba? Disimuliuoti – reiškia apsimesti, kad neturi
to, ką turi. Simuliuoti – reiškia apsimesti, kad turi tai, ko neturi. Vienu
atveju nurodoma į esatį, kitu – į nesatį. Bet simuliacija nėra
apsimetinėjimas: „Tas, kas apsimeta sergąs, gali paprasčiausiai gulti į
lovą ir tikinti esąs ligonis. Tas, kas simuliuoja ligą, išryškina savyje kai
kuriuos jos simptomus.” (Littre). Taigi apsimetimas, arba disimuliacija,
nepažeidžia realybės principo: skirtumas visuomet aiškus, jis tik
slepiamas. O simuliacija suabejoja skirtumu tarp tikro ir netikro, tarp
realaus ir įsivaizduojamo.
Simuliacija yra priešinga reprezentacijai. Pastaroji teigia ženklo ir
tikrovės lygiavertiškumą, net jeigu šis lygiavertiškumas yra tik
fantazija ar nereali svajonė. Simuliacija, priešingai, laiko
lygiavertiškumo principą utopija, radikaliai neigia ženklą kaip vertę.
Reprezentacija bando susiurbti į save simuliaciją aiškindama ją kaip
netikrą, klaidinančią reprezentaciją, o simuliacija apgaubia visą
reprezentacijos statinį, tarytum šis pats būtų simuliakras.