Semiotinė reklamų analizė

Ištrauka

ĮVADAS 3 
1. TEORINIAI SEMIOTIKOS ASPEKTAI 4
1.1. Semiotikos samprata 4
1.2. Semiotikos modeliai 5
1.3. Semiotikos taikymo galimybės 7
2. SEMIOTINĖ SOCIALINIŲ REKLAMŲ ANALIZĖ 8
IŠVADOS 12
LITERATŪROS ŠALTINIAI 13
PRIEDAI 14
1 priedas 14
2 priedas 15
3 priedas 15
4 priedas 16

ĮVADAS

Reklama – gamintoją ir vartotoją jungianti grandis. Tai specifinė veiklos ir vaizduojamojo
meno rūšis, susidedanti iš reklamos priemonių ruošimo, gaminimo, platinimo, organizavimo. Reklamos
esmė – kryptinga informacija, perduodama tam tikrai žmonių grupei. Reklama vis dažniau įsiterpia į
žmogaus gyvenimą, veikdama jį įsisąmonintu ir neįsisąmonintu lygmenimis. Ji apima daugiau nei
komercinius interesus ir siūlo vartotojams tam tikrą gyvenimiškų vertybių, pasaulėžiūros formavimosi,
idėjų kūrimo sistemą. Šiame darbe naudojantis semiotiniu tyrimo metodu bus analizuojamos socialinės
reklamos. Socialinė reklama – tai viena pagal reklamuojamą objektą išskiriamų reklamos kategorijų. Ji
įsikomponuoja tarp komercinės, politinės ir kultūrinės reklamos. Tiesa, su pastarąja yra neretai ir
tapatinama, laikant jas viena reklamos rūšimi – socialine reklama. Socialinės reklamos tikslas – kurti
naujas socialines vertybes ir taip paveikti žmogaus jausmus, priversti susimąstyti dėl egzistuojančių
problemų ir ilgalaikėje perspektyvoje jas spręsti. Tokiam tikslui pasiekti socialinė reklama visuomenei
atlieka svarbias, besiintegruojančias, persipynusias funkcijas: informuoja, įtikinėja, skatina bei
primena.

Tyrimo objektas: keturios socialinės reklamos, skatinančios priglausti beglobius gyvūnus.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti vaizdinę ir žodinę socialinių reklamų sandarą, taikant semiotikos modelį.
Tyrimo uždaviniai:
1. Aptarti semiotikos sampratą, modelius ir taikymo galimybes.
2. Išanalizuoti vaizdinę reklamų sandarą.
3. Išanalizuoti žodinę reklamų sandarą.
4. Palyginti keturias socialines reklamas tarpusavyje.
Tyrimo metodika: mokslinės literatūros ir socialinių reklamų turinio analizė.

1. TEORINIAI SEMIOTIKOS ASPEKTAI

1.1. Semiotikos samprata

Semiotika – tai mokslas apie ženklus, jų sistemas ir ženklų veikimo būdus. Ji numato visą
eilę prielaidų ir sąvokų, kurios pagrindžia simbolinių sistemų analizę. Semiotikos mokslas apima tris
studijų sritis, t.y. ženklai, kodai ar sistemos, į kuriuos organizuojami ženklai, ir kultūra, kurios ribose
šie kodai veikia.

Ženklų sritis tyrinėja ženklų įvairovę, skirtingus būdus, kuriais jie perteikia reikšmes, ir būdus, 
kuriais jie susiję su juos vartojančiais žmonėmis. Ženklai yra žmonių konstruktai (padariniai) ir juos
galima suprasti tik žmonių vartojama prasme.
Kodų ar sistemų srityje tyrinėjama, kaip ženklai kinta ir atitinka visuomenės ar kultūros poreikius ir 
kaip panaudojami jų perdavimo kanalai.
Kultūros srityje kodų ir ženklų veikimas priklauso nuo to, kaip jie yra panaudojami pačios kultūros 
egzistavimui ir išraiškai.

Taigi semiotika pirmiausia sutelkia dėmesį į tekstą. Semiotikoje teigiama, kad priėmėjas,
arba skaitytojas, vaidina daug aktyvesnį vaidmenį nei daugumoje procesinių modelių. Semiotikoje
priimtinesnis terminas „skaitytojas“, o ne „priėmėjas“. Taip yra todėl, kad šis terminas pabrėžia didesnį
aktyvumą, ir todėl, kad skaitymas yra tai, ko reikia išmokti – taigi yra nulemtas skaitytojo kultūrinės
patirties. (Pagal semiotikos teoriją žmonės tiesiogiai nesaugo ir neatkuria savo sąmonėje informacijos.
Jie ją įsisąmonina tik savo įsitikinimų, kultūrinės patirties kontekste. Skaitytojas informaciją įsisavina
padedamas įvairių struktūrų – schemų. Schema arba modelis – tai pažinimo konstrukcija, kuri
sąmonėje organizuoja prisiminimus ir informaciją apie daiktus bei reiškinius. Į šią schemą įeina visų
rūšių informacija: vizualinė, garsinė, lingvistinė ir nelingvistinė.)