Šeima ir visuomenė

Ištrauka

Įvadas
Šeima užima tarpinę padėtį: viena, ji yra unikalaus individo ugdymo aplinka, kita, ji yra tam tikros
bendrijos nuostatų perdavėja. Šia prasme tai – tradicijos ir naujybės susidūrimo vieta. Drauge tai –
komunikacijos tarp individo ir visuomenės rinka, kur mainomasi individo egzistenciniais siekiais ir
bendrijos pažadais. Šie mainai vyksta ne be trikdžių: individas nori daugiau, o bendrija nepripažįsta
netikrų individo „pinigų“. Nors šeima yra visuomenės ląstelė, t.y. jos kultūrinės tradicijos įkūnytoja,
joje ugdomas bendrijos išsišokėlis, kuris, perimdamas tradiciją, įkūnija naujybę. Ląstelė, skirtingai
nei atomas ar monada, išreiškia gyvo organizmo, kokia yra bendrija, augimą, sietiną su individualiu
raugu. Šeima, užimdama tarpinę padėtį, laikytina bendrijos, kuri auga tam tikroje visuomeninėje
aplinkoje keisdama ją, modeliu. Ugdomo vaiko atžvilgiu tai – bendrija, kuri byloja moralizuojančio
tėvo ir klykiančios motinos balsais. Visuomenės atžvilgiu šeima – individas, turintis savo savitų
siekių. Šeima, susiedama skirtingas bendrijas, yra ne bet kokia, o kertinė ląstelė, visuomenės
mazgas. Šeima yra kertinė dvejopa prasme: viena, joje susikerta skirtingų bendrijų kultūros
perspektyvos, kita, ji laiko visuomenės „kertę“. Tačiau būdama ląstele, ji pati auga ir augina
visuomenę, kuri laikoma kaip keičiamas ir keičiantis augmuo. Šeima kaip kartotės perduodant
tradiciją mechanizmas byloja ne tik apie jos krizę, bet ir apie visuomenės sąstingį. Todėl šeima –
socialinio atsinaujinimo šaltinis, maitinamas individo egzistencinėmis nuostatomis.
Darbo tikslas-išanalizuoti šeimos ir visuomenės santykį.
Uždaviniai:
1. Apibūdinti šeimą kaip visuomenės dalį.
2. Išanalizuoti šeimos santykį su visuomene.
3. Studijuoti literatūrą.

Šeimos samprata
Šeima - esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro
ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeimyniniams santykiams kurti,
užtikrinantis šeimos narių - vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikatos visuomenės
raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Panaši yra ir amerikiečių mokslininkės
Margaret Yocom pateikta samprata. Autorės požiūriu, šeimą sudaro žmonės, kuriuos jungia kraujas,
vedybos, civilinis aktas ir įvaikinimas. Šeima yra tie, kurie myli ir rūpinasi vienas kitu. Šeimos
sampratos ne kartą buvo permąstomos. Civilinės metrikacijos įvedimas ar jos prilyginimas
bažnytinei ir kiti požiūrį į šeimos . instituciją keičiantys reiškiniai lėmė šeimos suvokimo įvairove.v
Tuo tarpu šiuolaikinėje visuomenėje „tradicinės šeimos" sąvoka vartojama gana dažnai. Lietuvos
Respublikos Seime netgi sukurta parlamentinė grupė „UŽ tradicinę šeimą". Tačiau „tradicinė
šeima" jau nėra siejama su valstietiška iš kartos į kartą perduodama ir perimama kultūra, bet
dažniau tapatinama su nesena praeitimi (prisimenant senelių ir tėvų patirtį), kai vyro ir moters
bendras gyvenimas nesusituokus buvo gana retas ir smerkiamas reiškinys, o apie vienos lyties
žmonių santuokas nebuvo net kalbama. Nors ir šiuo atveju tradicija siejama su praeityje (XIX a.
pab. - XX a. I pusėje) funkcionavusia vertybių sistema. Remiantis Dalia Perkumiene ir Antonio
Silva Sanchezu, daugelio kultūrų istorinė šeimos instituto raida labai įvairialypė, priklausanti nuo
laikotarpio kultūros, pasaulėžiūros bei religinių dogmų. Labiausiai šiuos visus aspektus, ypač
kultūrinius ir religinius, atspindėjo kaimo žmonių santuokų sudarymas.