Scenarijus poeto Just. Marcinkevičiaus mirties metinėms paminėti

Ištrauka

Popietės, skirtos poetui Justinui Marcinkevičiui,
scenarijus
2 VEDANTIEJI
MERGAIČIŲ VOKALINIS ANSAMBLIS
SKAITOVAI
JUST. MARCINKEVIČIAUS EILĖRAŠČIO ,,LANGAS“ ĮRAŠAS
SKAIDRĖS APIE POETĄ VISO RENGINIO METU KAIP FONAS
LIETUVOS ŽEMĖLAPIO TRAFARETAS
1 skaitovas
Eilėraštis ,,Praeitis“
Ką aš dar galėčiau prisiminti
ir lyg drobę balintis patiest?
Praeitį taip lengva lenkt ir minkyt,
ir ne taip jau gaila praeities.
Ją gali išimti iš albumo
ar kaip seną laišką sudraskyt-
iš tokio aukštumo ir atstumo
ji maža, menka ir nedrąsi.
Ji visa ant plunksnos galo telpa,
ji – kaip duonos kepalo riekė,
pasiruošusi ateit į talką,
kai už visumą numirt reikės.
1 VEDANTYSIS:
Vasario 16 – ąją minėsime ne tik mūsų valstybės Nepriklausomybės paskelbimo dieną. Ši data
susijusi su skaudžia Lietuvių tautos netektimi – prieš metus Amžinybėn išėjo mūsų poetas Justinas
Marcinkevičius. Išėjo prasmingą dieną, nes pats poetas nuo Sąjūdžio įkūrimo aktyviai dalyvavo
einat laisvės keliu, buvo moralinis ir dvasinis tautos autoritetas, jo kalbos mitinguose Vilniuje
Vingio parke telkė visus vienybei ir tautiškumui. Jam iki paskutinės gyvenimo akimirkos rūpėjo
tauta, jos likimas.
2 VEDANTYSIS:
Prisiminkime šiandien ne tik Justino Marcinkevičiaus gyvenimą ir kūrybą, bet ir pasiklausykim jo
minčių apie gyvenimo tiesas, apie kūrybą, poetą, kalbą, tėvynę, šeimą ir namus. Pajuskime, anot
poeto, žodžio skonį burnoj, tyliai praverkime gimtosios kalbos namų duris.
1 VEDANTYSIS:
Justinui Marcinkevičiui, gimusiam ir užaugusiam Prienų rajone Važatkiemio kaime, svarbiausios
vertybės pirmiausia buvo tėvai, namų šiluma. Tai jis geriausiai atskleidžia ,,Dienoraštyje be
datų“. Pasiklausykime ištraukų apie gimtinę, namus, tėvus.
Skaitovai( 4) skaito ištraukas apie šeimą ir namus.
1skaitovas: ,, Man buvo 14 metų, kai mirė motina. Niekas taip lig šiol negyvena manyje kaip jinai.
Ji tapo man gėrio ir grožio norma, teisybės ir meilės idėja, gimtosios žemės sinonimu, moteriškumo
šviesa. Ir po šiai dienai man nieko nėra skaudžiau už pažemintą, sutryptą, nuskriaustą moterį ir
verkiantį vaiką“.
2 skaitovas: ,,Nežinau kodėl, bet vis dažniau sapnuojasi Nemuno vingis, tie kloniai ir kalneliai,
karpyta miško linija horizonte – visas tas lyriškai uždaras ir jaukus peizažas, kuris lydėjo mane nuo
vaikystės su savo saule, lietumi ir vėjais, su savo žvėreliais, paukščiais ir su savo žmonėmis“.
3 skaitovas: ,,Visi mes išskrendame iš vaikystės. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų
sparnai jau nepakelia mūsų“.