Savižudybės pasaulyje

Ištrauka

Esė
Tema: „Savižudybės pasaulyje“

Kiekvienas esame girdėję žodį savižudybė ir dauguma suprantame, ką jis reiškia.
Žinome, jog tai savo gyvybės nutraukimas dėl tam tikrų priežasčių. Panagrinėkime šią sąvoką šiek
tiek plačiau. Savižudybė apibrėžiama kaip sąmoningas savo paties gyvybės nutraukimas, prieš save
nukreiptas veiksmas, kurio pagrindinis tikslas - mirtis. Šį sudėtingą reiškinį nuo senų laikų
analizavo filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Daugelis religijų savižudybę
traktuoja kaip smerktiną nuodėmę. Kai kuriose šalyse tai - sunkus nusikaltimas. Požiūris į
savižudybę nėra vienareikšmiškas. Pavyzdžiui, kankiniai, nors siekia mirties, nelaikomi
savižudžiais, tokiais nelaikomi ir į karą vykstantys kariai. Atsižvelgiant į statistiką, tikslūs
savižudybių skaičiai pasaulyje nėra žinomi. Remiantis socialiniais ar religiniais motyvais, neretai
nusižudymo faktas nuslepiamas. Todėl duomenys – iškreipti, sudėtinga lyginti padėtį skirtingose
šalyse. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pateikia tokius skaičius: pasaulyje kasmet nusižudo
milijonas žmonių (o tai yra daugiau nei žūsta karuose), savižudybė įvyksta kas 40 sekundžių.
Dažniausiai žudosi išėjusieji į pensiją, išsiskyrusieji, bevaikiai, vienišiai.
Dar XIX amžiuje Durkheimas (1897) teigė, kad pagrindinės savižudybių priežastys -
socialinės. Anot Durkheimo, žmogus žudosi, kai nesugeba integruotis visuomenėje, nėra
harmonijos tarp žmogaus ir jo aplinkos, nutrūksta optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, kurie
žmogų siejo su bendruomene. Galima sakyti, kad žmogus nuo savižudybės apsaugotas tol, kol yra
socializuotas – bendrystėje su visuomene. Durkheimo išskirti keturi savižudybių tipai aktualūs ir
šiandien, o vienas iš jų yra egoistinės savižudybės. Jų priežastis – susilpnėjusi socialinė integracija,
irstantys asmeniniai ryšiai visuomenėje. Likusį vieną – nebepriklausantį bendruomenei, socialinėms
grupėms – žmogų apima apatija, tuštumos, beprasmybės pojūtis. Jį apima neviltis, o neretai – ir
depresija, vedanti į savižudybę. Priklausymas bendruomenei (religinei, politinei, šeimai) – savotiška
apsauga nuo savižudybės. Kitas tipas - altruistinės savižudybės. Pastarųjų priežastis – per stipri
socialinė integracija. Durkheimo teigimu, tokias savižudybes skatina žiauri moralė – kai žmogus
turi besąlygiškai paklusti papročiams, normoms, tradicijoms, tačiau visai nepaisoma jo, kaip
individo, interesų. Dar vienas savižudybių tipas - anominės savižudybės. Jos vyksta dėl
susilpnėjusios socialinės reguliacijos, kai, ištikus krizei, sugriūva nusistovėjusios normos, o naujų
tradicijų dar nėra. Ketvirtas tipas - fatalistinės savižudybės.