SAKMĖS LIETUVIŲ LIAUDIES MEDICINOJE

Ištrauka

SAKMĖS LIETUVIŲ LIAUDIES MEDICINOJE
Referatas

Turinys
Įvadas 2
1. Liaudies medicinos kilmė 3
2. Ligų nustatymas lietuvių liaudies medicinoje 3
3. Sakmės, prietarai 5
4. Ligų gydymo būdai 6
5. Lietuvių liaudies medicinos įtaka šiuolaikiniai medicinai 7
Išvados 8

Įvadas
Liaudies medicina - tai per ilgą laiką liaudies sukauptos žinios apie būdus ir priemones,
padedančias saugoti žmogaus sveikatą, išvengti ligų, jas pažinti ir nuo jų gydyti. Atsirado
pirmykštėje bendruomenėje. Vertingomis higienos žiniomis, gydymo ir profilaktikos būdais
liaudies mediciną turtino ir stiprino liaudies pastabumas, padėjęs atskleisti kai kurių ligų atsiradimo
priežastis, ligos ir jos baigties sąsają su gyvensena, aplinka, paveldimumu. Ilgainiui liaudies
medicina diferencijavosi į buitinę - jos priemones vartojo visi žmonės ir į uždarąją, kuria vertėsi
vien liaudies gydytojai, žiniuoniai, užkalbėtojai, burtininkai. Liaudies medicina yra lietuvių
tradicinės kultūros dalis. Ji pagrįsta žmonių sukauptomis žiniomis ne tik apie ligas, jų gydymo
būdus ir priemones, bet ir žiniomis kaip jų išvengti, saugoti sveikatą. Liaudies medicina apima ligų
ir žaizdų gydymą, ligonių slaugymą, daug dėmesio skiria nėščioms ir gimdančioms moterims,
naujagimių priežiūrai. Lietuvių liaudies medicinoje yra žinių ir apie normalius organizmo pokyčius
– brendimą, senėjimą, nėštumą, apie organizmo anatomiją, organų fiziologiją. Rasime ir botanikos,
farmakologijos, mineralogijos žinių.
Skiriami keli liaudies medicinos lygmenys. Vienas jų – tai konkrečios gydomosios
medžiagos, gydymo būdai bei tam tikros teorinės žinios, siejamos su senąja pasaulėžiūrą, užfiksuota
mituose, sakmėse, tikėjimuose, papročiuose. Kitas lygmuo aprėpia įvairius aiškinimus, kas yra
sveikata, dėl kokių priežasčių susergama, kodėl augalai gydo, kaip žmogus turi elgtis, norėdamas neprarasti sveikatos.
1. Liaudies medicinos kilmė
Atskirą liaudies kultūros dalį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas,
gydymas) buvo žinomas jau gilioje senovėje. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai arba giminės,
tik kai savi nepadėdavo, kreipdavosi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius
gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių.
Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat
burtų, magiškų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą, dažniau-
siai atlikdavo vyrai. Nuo įvairių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau – vyrai. Į garsius už-
kalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolesni kaimų gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami pa-
dėti, kiti iš to uždarbiaudavo. Vieni gydė kokią nors vieną ligą, kiti - įvairias. Dažniausiai kiekviena
liga turėdavo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint
psichiškai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę.