„Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų
vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas – jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis
pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir ramiai numirti“.
R. Granauskas – lietuvių rašytojas, kurio svarbiausias meninio pasaulio objektas – Lietuvos
kaimas, tačiau kūrėjas kalba ne tik apie tai, kas nyksta kaime negrįžtamai, prie ko daugiau nebus
prisiliesta, bet ir apie tai, kodėl šiuolaikinis žmogus dvasiškai serga, kodėl nejaučia harmonijos su
gamtos pasauliu, kodėl daiktai jam tėra tik materijos išraiška, o darbas – priemonė įgyti tuos
daiktus Novelė „Duonos valgytojai“ – skaudus ir talpus pasakojimas, iškeliantis ilgaamžę senųjų
patirtį, išmintį ir liūdesį, jaunųjų beviltišką egzistavimą bei suritualintos tikrovės pasiilgimą.
Susitelkimas, ramybė, ateinanti iš pasąmonės, iš tvirto žinojimo, kad taip turi būti, lydi senosios
R.Granausko kartos atstovų veiksmus. Šiais laikais kito žmogaus dvasios nujautimas, įsiklausymas į
ją, vienas kito supratimas be žodžių dažnai pragmatikai žiūrinčiam, hedonistiškai gyvenančiam
žmogui atrodo juokingas, nieko vertas.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!