RŪPESTINGUMO FENOMENO REIKŠMĖ SLAUGYTOJAMS

Ištrauka

RŪPESTINGUMO FENOMENO REIKŠMĖ SLAUGYTOJAMS 
BAIGIAMASIS DARBAS

TURINYS
SANTRAUKA 3
SUMMARY 4
PAGRINDINĖS SĄVOKOS 5
ĮVADAS 6
1. Literatūros apžvalga 8
1.1 Rūpestingumo fenomeno samprata slaugoje 8
1.2. Slaugytojo ir paciento tarpusavio santykiai rūpestingumo kontekste 11
1.3. Rūpestingos slaugos galimybės profesinėje slaugytojų veikloje 14
2. Tyrimo metodai ir medžiaga 17
2.1. Tyrimo charakteristika 17
2.2. Tyrimo kontingentas 17
2.3. Tyrimo metodų charakteristika 18
3. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas 19
3.1. Slaugytojo ir paciento rūpestingumo ryšys klinikinėje praktikoje 19
3.2. Veiksniai veikiantys slaugytojo ir paciento rūpestingų santykių vystymą 24
4. Tyrėjos refleksija 30
ĮŽVALGOS 31
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 32
LITERATŪROS SĄRAŠAS 33
PRIEDAI 38

SANTRAUKA
Šiame darbe analizuojama rūpestingumo fenomeno reikšmė slaugytojams,
nepraranda savo aktualumo, nes analizuojamas vienas iš svarbiausių fenomenų slaugytojų darbe.
Rūpestingumo fenomenas - tai ne tik noras padėti, tenkinti kito asmens poreikius, kantrybė,
atjauta. Tai reiškinys, kuris priklauso nuo daugelio veiksnių ir yra suvokiamas skirtingai. Tam
tikri veiksniai slaugytojų praktikoje gali stiprinti ar slopinti rūpestingumo fenomeną tarp
slaugytojo ir paciento. Darbe atskleidžiama kaip slaugytojai supranta rūpestingumą ir kokie
veiksniai turi įtakos rūpestingumo fenomenui.
Baigiamojo darbo objektas – rūpestingumo fenomeno reikšmė slaugytojams.
Baigiamojo darbo tikslas – atskleisti rūpestingumo fenomeno reikšmę slaugytojams.
Darbo problema apima šiuos pagrindinius klausimus: Kaip slaugytojai
reflektuoja slaugytojo ir paciento rūpestingumo ryšį klinikinėje praktikoje? Kokie veiksniai
palaiko arba slopina slaugytojo ir paciento rūpestingų santykių vystymą?
Atliktas kokybinis tyrimas, taikant struktūruoto interviu metodą, Utenos socialinės
globos namuose. Tyrimas buvo atliekamas nuo 2020 m. spalio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d.
Tyrime dalyvavo 9 slaugytojos.
Pagrindinės tyrimo įžvalgos: slaugytojos rūpestingumo ryšį tarp slaugytojo ir
paciento klinikinėje praktikoje supranta kaip kompetentingą procedūrų atlikimą, pagalbos
suteikimą visose srityse. Pats nuoširdaus rūpesčio fenomenas, slaugytojų nuomone apima
bendravimą, dėmesį pacientui, prisilietimą, supratimą, kad visi pacientai yra skirtingi.
Slaugytojai pastebi, kad grįžtamasis ryšys iš paciento gali varijuoti nuo dėkingumo iki agresijos.
Slaugytojo ir paciento rūpestingų santykių vystymą palaiko šie veiksniai: domėjimasis pacientu,
slaugytojo pozityvumas ir empatija, paciento socialinių ryšių problemų sprendimas. Rūpestingų
santykių vystymą slopina šie veiksniai: pacientų agresija arba emocinis šaltumas, didelis darbo
krūvis, slaugytojų „perdegimas“, blogas „klimatas“ kolektyve, pasitikėjimo slaugytoju
nebuvimas, paciento priešiškas nusiteikimas, trūkumas verbalinio bendravimo, nebuvimas abipusės pagarbos.
Raktiniai žodžiai: rūpestingumas; slaugytojai; slauga

ĮVADAS
Slaugos samprata, kiekvienoje šalyje skirtinga, kadangi priklauso nuo tautos
kultūros, nacionalinių tradicijų, geografinės, kultūrinės aplinkos, visuomenėje vyraujančios
politinių ideologijų, religinės filosofijos, socialinės santvarkos, ekonominės padėties ir slaugos
istorijos, jos raidos. Šalyse, kuriose medicinos raida yra spartesnė nei slaugos, rūpybos ir globos,
žmonių sveikata vis atsilieka nuo šiuolaikinės medicinos galimybių [47]. Taigi, šiuo metu
slaugos samprata apibrėžiama kaip slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti
sveikatos ugdymą, išsaugojimą ir stiprinimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir
sergančių asmenų fizinę, psichinę, socialinę priežiūrą. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją
(PSO), asmens sveikatos priežiūra ir slaugymas išlieka slaugos esmė, o būdas, kaip slaugytojas
tai atlieka - slaugos menas ir proceso esmė [43].