Romualdo Rakausko „Žydėjimas“ Recenzija

Ištrauka

Recenzija
Romualdo Rakausko „Žydėjimas“

Romualdas Rakauskas vienas iš lietuviškos fotografijos klasikų. Jo fotografijos yra ypač 
emocianalios ir švelnios. O visi jo svarbiausios fotografijų serijos yra nespalvoti. Klasiko R.
Rakausko kūryba stipriai susieta su lietuvių fotografijos mokyklos reiškinių. Jis vienas iš pirmųjų
įžiebė naują stilistinę raišką, žvelgiant į aplinką ne sovietinio fotožurnalisto žvilgsniu, o
dvasiškai ir humanistiškai. Kūrybinio kelio pradžioje Romualdas buvo artimesnis kasdieniškai
žmonių gyvenimo siužetui, o palaipsniui jo kūrybinis braižas pasuko link dvasingesnio,
meniškesnio pasaulio atspindėjimo. Fotografo požiūris į fotografiją, ypač jautriai atsispindi
žymiojoje jo serijoje „Žydėjimas“, tapusia autoriaus kūrybos etalonu. Kaip pats menininkas yra
pasakęs: „"Žydėjimas" – mano aukščiausias taškas.“
1964-1974 - netgi visą dešimtmetį fotografas fiksavo kiekvieną pavasarį, keliaudamas po visą
Lietuvą, ir ieškant gamtos įkvėpimą. Keliaudamas po šalį jis įamžindavo romantiškus žmogus ir
gamtos harmonijos vaizdus. O sugalvojo jis įamžinti šitą „Žydėjimą“ dirbdamas „Nemuno“
žurnalui. Jis užfiksavo viena tokį kadrą: baltame baltame nuo žydinčių obelų sode prie Nemuno,
kur stovėjo viena porelė. Aišku nuotrauka buvo atsispaudinta, bet tik po keletų pavasarių
sugalvojo, kad reikia jam pratęsti ir tuo užsiimti. Kaip pats Romualdas viename interviu
minėjęs, kad žydėjimas Lietuvoje per savaitę iš Dzūkijos persikelia į Žemaitiją. Iš pradžių
pražysta ievos, slyvos, vyšnios, bet jų fotografas daug nefotografavo. „. Va, kriaušės, obelys –
karališkas žydėjimas – čia jau mano!“. Gėgužės pabaigoje jis sėsdavo į savo automobilį ir
važiuodavo po miestelius ir kaimus. Dzūkijoje menininkas atrado daug žydinčių kriaušių
nugriautų vienkiemių vietose, ten jis ir padarė daugiausia nuotraukų. Neretai juos pats ir
surežisuodavo: paprašydavo po žydinčia obelimi papozuoti kaimo močiutę ar paleisdavo po
pavasarinę pievą palakstyti savo dukrą.