Romantizmo epocha muzikoje

Ištrauka

Romantizmo epocha
muzikoje
Muzikos projektas

Turinys
1. Romantinės epochos ir romantinės muzikos bruožai
2. M.K. Čiurlionio biografija ir kūryba
3. Džiuzepės Verdžio biografija ir kūryba
4. Richardo Vagnerio biografija ir kūryba
5. Panaudotos literatūros sąrašas

Romantizmo epochos ir muzikos
bruožai
Romantizmas – meno ir visuomenės minties kryptis, susiklosčiusi XVIII a. pabaigoje ir XX a.
pradžioje. Vienais atvejais Romantizmas buvo susijęs su visuomenės politiniais judėjimais prieš
senąjį dvarininkišką feodalinę kultūrą, kitais atvejais – prieš naujosios buržuazijos civilizacijos
principus. Jis atspindėjo asmenybės galios suvokimą, kartu reiškė nusivylimą švietėjų
racionalizmu. Romantikai smerkė besiformuojančias buržuazijos visuomenės utilitarizmą, kėlė
neribotos individo laisvės, tobulybės, nepriklausomybės idealus. Romantizmo krypties estetikoje
labiausiai akivaizdūs Romantizmo, kaip meninio vaizdavimo tipo, pagrindinis principai –
tikrovės perkūrimas (panašumo į tikrovę priešybė), vaizduojamų objektų nepaprastumas,
paslaptingumas, autorių idealų įkūnijimas, idėjinis gyvenimo pertvarkymo patosas, fantastika,
sąlygiškumas. Romantizmo krypties estetika rėmėsi subjektyviuoju idealizmu, klostėsi kaip
priešprieša klasicizmo estetikai. Muzika sukurta romantizmo epochoje, glaudžiai susijusi su
epochos pasaulėžiūra bei kitomis minėto laikotarpio meno šakomis ir filosofija. Romantinei
muzikai būdinga pakilus jausmingumas, fantazijos polėkiai; iškeliama spalva kaip svarbi
išraiškos priemonė, formų srityje – siekiama laisvės, individualių sprendimų. Romantikai iškėlė
išsilaisvinusio žmogaus asmenybės vertę, atskleidė maištingą žmogaus jausmų pasaulį. Šalia
svajingų, švelnių, lyrinių muzikinių paveikslų (Šuberto, Šumano dainos, pjesės), atsiranda
nerimo, demonų ir baimės (Verdi, Pučini operos, Berliozo „Fantastinė simfonija“). Daugeliui
romantikų ypač artima gamtos tema (Šuberto „Girių karalius“, „Forelės“, Smetanos „Vltava“,
Berliozo „Fantastinės simfonijos“ III d. ir pan.) orkestruotės meną „Traktatas apie modernią
instrumentuotę ir orkestruotę“. XIX a. instrumentų dievaitis – fortepijonas. Patobulinta jo
konstrukcija leido išgauti daugiau garso bei dinaminių spalvų (dėl papildomo pedalo), dainingai
(kantileniškai) atlikti melodines linijas. Romantikų fortepijoninėje muzikoje karaliauja melodija,
apipinta homofonine faktūra su mėgstamais polifoniniais pobalsiais. Labai svarbi harmonija.
Palyginti su klasikiniu akordu. romantikai leido sau laisvesnę akordo sandarą, todėl disonansas
pamažu tampa svarbia išraiškos priemone. Neapsiribojama vien mažoro ar minoro garsaeiliu,
naudojama chromatinė harmonija. XIX a. parašoma labai daug programinės instrumentinės
muzikos.