Rizikos grupės vaikų socializacija ir mokymosi motyvacija

Ištrauka

ĮVADAS
Kalbant apie rizikos grupei priklausiančius vaikus, svarbu paminėti, kad labai svarbi yra juos
supanti socialinė aplinka. Socialinė aplinka lemia mūsų patirtį, joje vyksta asmenybės socializacijos
procesas, todėl ji didele dalimi sąlygoja tai kas mes esame.
Barkauskienė ir Lieliūgienė teigia, kad socialinės aplinkos paskirtis yra padėti žmogui
įprasminti savo būti, padėti jam egzistuoti, gyventi, dirbti, bet kurti savo ir kitų labui (cit. pagal A.
Juodeikaitė ir I. Leliūgienė 2005).
Tam, kad anksčiau įvardinta socialinės aplinkos paskirtis būtų įgyvendinta neatsiejamai
svarbus yra socialinis palaikymas. Socialinis palaikymas apibrėžiamas kaip teigimas grupės narių
požiūris į kito nario pastangas, sąlygojantis pasitikėjimo savimi augimą, bei teigiamus paskatinimus
( J. Buzaitytė-Kašalynienė, 2005).
“Socializacija – tai sudėtingas bei daugiamatis procesas, kurio metu asmuo ne tik perima
socialinę patirtį, bet ją pertvarko pagal asmeniškai reikšmingas vertybes ir atitinkamai elgiasi. Kaip
teigia daugelis autorių”(cit. pagal T.Butvilas, G.KOndrotaitė, 2007). Vertybių internalizacija yra
vaiko socializacijos pagrindas, nes pirmiausia individas siekia susitapatinti su jam artimais
žmonėmis ar grupėmis ir perimti jų praktikuojamas vertybes ( T.Butvilas, G.KOndrotaitė, 2007).
Viena iš pirmųjų socialinę aplinką sukūrinančių sričių į kurią patenką asmuo, yra šeima. V.
Jozėnaitė ir A.Vaitkevičienė (2008) teigia, šeimoje sukurta socialinė aplinka yra svarbiausias
veiksnys, kuris lemia vaiko asmenybės vystymąsi. Panašiai rašė Collins ir kiti, teigdami, kad tėvai
yra pagrindinis socializacijos šaltinis veiksnys paauglystėje, bei, kad nuolat patiriama tėvų įtaką
kaupia ir sąlygoja elgesį vaikystėje ir paauglystėje (cit. pagal R. Žukaskauskienė, 2012).
„Socialinės rizikos šeimos, kaip socialinio instituto ir kaip mažos pirminės socialinės grupės
tipas, dėl savo ypatybių neatitinkantis savo paskirties ir iki galo neįvykdantis savo funkcijų, yra
labiau veikiamas neigiamų socialinių veiksnių bei sąveikauja su socialinės rizikos grupėmis,
keliančiomis grėsmę normaliam visuomenės funkcionavimui“ (cit. pagal T.Butvilas, G. Kondrotaitė, 2007).
Tokiose šeimose augantys vaikai dažnai patiria psichologinę, fizinė arba seksualinę
prievartą, taip pat yra agresyvius arba būna bendraamžių atstumti. Rizikos grupei priskiriami vaikai,
kurie padarė nusižengimų ir nusikaltimų. Rizikos grupės vaiko esminiai socialiniai įgūdžiai yra
riboti, jie dažniau yra įvaldę socialiai nepriimtino elgesio modelius (R.Malinauskas ir kt. 2008).
Esminiai socialiniai įgūdžiai įvardinami kaip patys svarbiausi, reikalingi visose gyvenimo
srityse. Jie skaidomi į tokius elementus kaip emocinis jautrumas, emocijų kontrolė, socialinis
ekspresyvumas, socialinis jautrumas, socialinė kontrolė. Šių elementų suderinamumas apibūdinamas
ir vidinių jėgų rezervas vertinamas kaip vidinė darna (R.Malinauskas ir kt. 2008).
DĖSTYMAS
Lietuvoje atlikta nemažai tyrimų norint išsiakinti kokios yra rizikos vaikų socialinės raidos
ypatybės ugdymo kontekste. Vieną iš jų 2008 metais atliko V. Jozėnaitė ir A. Vaitkevičienė.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad rizikos šeimose augantis vaikai yra labiau priklausomi nuo aplinkinių
palaikymo, yra mažiau orientuoti į ateitį (pvz. aukštojo mokslo siekimas).