RENESANSO, REFORMACIJOS IR BAROKO EPOCHOS APLINKA IR VISUOMENĖ

Ištrauka

RENESANSO, REFORMACIJOS IR BAROKO EPOCHOS APLINKA IR VISUOMENĖ
Referatas

TURINYS
I. RENESANSO, REFORMACIJOS IR BAROKO EPOCHOS APLINKA IR VISUOMENĖ 3
I.1. Renesansas ir reformacija LDK. Bažnyčios vaidmuo visuomenėje 3
I. 2. Baroko epochos aplinka ir visuomenė 5
IŠVADOS 11
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 12

I. RENESANSO, REFORMACIJOS IR BAROKO EPOCHOS APLINKA IR VISUOMENĖ
I.1. Renesansas ir reformacija LDK. Bažnyčios vaidmuo visuomenėje
Renesanso ir baroko, dviejų didžiųjų naujųjų laikų Europos stilių ir ištisų epochų, tėvynė
buvo Italija. Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje dar nebuvo išblėsusi gotika, o Italijoje prasidėjo
nauja epocha, suklestėjo jai būdingas menas, laiko ir erdvės centru laikantis žmogų. Renesansas ir
reformacija, nors ir stipriai išjudino XVI a. Lietuvos visuomenę ir intelektualųjį gyvenimą, netapo
tokiu ilgai trunkančiu veiksniu kaip gretimose protestantų valstybėse. LDK architektūroje ir
menuose taip ir nesusiformavo aiškesnis, visuotinis Renesanso stilius ir tai (išskyrus tik kai kuriuos
užsieniečių sukurtus medalius ir monetas, vieną kitą juvelyrikos dirbinį) nebuvo grynas.
Lietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaip milžiniško kultūrinio
pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainų laikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos
istorijoje regime tokią plačią reljefiškų įvykių amplitudę. Renesanso epochos ideologija buvo
humanizmas. Jei viduramžių kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo
skiriamas Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo požiūris,
kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime. Renesanso epocha suformavo ne tik
kultūrinio pobūdžio humanistinį judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą. Šio
skyriaus tikslas – išnagrinėti Renesanso ir Reformacijos bruožus Lietuvos Didžiojoje
Kunigaikštystėje. Mūsų kultūros atveju būtų tiksliau vartoti konvencinį terminą „Renesansas“
apibrėžiant tam tikrą Vakarų Europos kultūros tarpsnį,o ne į atsigręžimą į antiką apskritai.
Renesanso epochoje mūsų kultūroje susikirto kelios kultūrinės tradicijos: viena, einanti iš
amžių glūdumos, pagoniška; antra, per Kijevo Rusią atitekanti bizantiškos kultūros srovė ir pagaliau
trečia- naujoji katalikiškos kultūros versmė. Lietuvos katalikiškoje pasaulėžiūroje išsiskyrė
lenkiškos ir lotyniškos kultūrų šaltiniai,nors lenkų kultūra iratsirėmė į vakarietišką krikščioniškąją
kultūrą, bet ji turėjo savitumą,kurį galima apibūdinti kaip „lenkiškumą“. Renesanso epochoje ne tik
Lietuva atsivėrė Vakarams, bet ir Vakarai Lietuvai.