REIKALAVIMAI IR ATSAKOMYBĖ DĖL GELBĖJIMOSI PRIEMONIŲ IR ĮRANGOS PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ SOLAS 74 III SKYRIŲ

Ištrauka

Referatas
REIKALAVIMAI IR ATSAKOMYBĖ DĖL GELBĖJIMOSI PRIEMONIŲ IR ĮRANGOS PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ SOLAS 74 III SKYRIŲ

TURINYS
Įvadas ............................................................................................................................................3
Tarptautinė konvencija SOLAS, gelbėjimosi priemonės ir įranga.................................................4
Laivo inspektavimas ir sulaikymas pagal SOLAS 74 konvenciją.................................................9
Išvados ........................................................................................................................................10
Literatūra ir šaltiniai....................................................................................................................11

ĮVADAS
Šio referato tema- „Reikalavimai ir atsakomybė dėl gelbėjimosi priemonių ir įrangos
pagal tarptautinę konvenciją SOLAS 74 III-ią skyrių“.
Laive esančios gelbėjimosi priemonės ir įranga yra svarbiausi veiksniai lemiantys
žmogaus galimybę išgyventi jūroje po laivo katastrofos. Referato tikslas yra aptarti gelbėjimosi
priemonių ir įrangos sąvokas, reikalavimus jiems pagal SOLAS 74 konvenciją ir atsakingų asmenų
atsakomybę už šios konvencijos reikalavimų nesilaikymą.
Rašant darbą remtasi „Tarptautine konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje
(SOLAS)“, įsakymu „Dėl LR jūrų laivų registre įregistruotų laivų valstybinės vėliavos kontrolės“,
LR Administracinės Teisių Pažeidimo Kodeksu, bei knyga „Laivo gyvybingumo, žmonių gyvybės
išsaugojimo užtikrinimas ir gaisro gesinimas“.

Tarptautinė konvencija SOLAS, gelbėjimosi priemonės ir įranga
Tarptautinė konvencija SOLAS
Tarptautinė konvencija SOLAS – tai 1974 m. lapkričio 1 d. Tarptautinės jūrų organizacijos
surengtoje Tarptautinės žmogaus gyvybės apsaugos jūroje konferencijoje priimta šiuo metu
galiojanti konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje. Ši konvencija įsigaliojo 1980 m.
gegužės 25 d. SOLAS sukūrimo priežastis - 1912 m. laivo „Titanikas“ katastrofa. Ši konvencija
numatyta Lietuvos Respublikos Jūrų Statute, kaip papildomas dokumentas eksploatuojant laivą.
Lietuvoje ji įsigaliojo  1992 metais kovo 4 dieną, ratifikuota  2006 metais sausio 17 dieną. Šios
konvencijos III skyrius reglamentuoja tarptautinius reikalavimus gelbėjimosi priemonėms ir įrangai esančioms laivuose.
Gelbėjimosi priemonės
Gelbėjimosi priemonės - tai vandens transporto rūšis, skirta žmonių, kurie pateko į nelaimę
atviroje jūroje ir paliko laivą, gyvybei palaikyti. Dvi pagrindinės laivuose esančios gelbėjimo
priemonių rūšys yra: gelbėjimo plaustai ir gelbėjimo valtys.
Gelbėjimosi valtys būna šių tipų:
Atviros
Iš dalies uždaros
Visiškai uždaros
Turinčios oro tiekimo sistemą
Nuo ugnies apsaugotos gelbėjimo valtys
Automatiškai paleidžiamos gelbėjimo valtys.
Visų šių gelbėjimo valčių tikslas yra tas pats – į nelaimę patekusių žmonių gyvybės palaikymas.
Jos suprojektuotos taip, kad atitiktų tam tikrus evakavimo reikalavimus skirtinguose laivuose.
Pavyzdžiui, didelės, iš dalies uždaros valtys dažniausiai būna keleiviniuose laivuose, visiškai
uždaros ir nuo ugnies apsaugotos valtys – tanklaiviuose. Visos gelbėjimo valtys turi būti kieto
korpuso, turėti gana aukštą antvandeninį bortą ir būti pakankamai stabilios. Visiškai pakrautos
gelbėjimo valtys (su įranga ir žmonėmis) turi išlaikyti teigiamą stovumą, net jei yra pramuša virš
vaterlinijos, (jei nėra kitų apgadinimų ir neprarastas plūdrumas). Gelbėjimo valtys yra gana tvirtos
ir gali būti nuleidžiamos ant vandens pripildytos žmonių arba prikrautos įrangos, taip pat jos gali
būti buksyruojamos laivui plaukiant penkių mazgų greičiu ramiuose vandenyse. Korpusai ir kieti
dangčiai yra atsparūs ugniai arba pagaminti iš nedegių medžiagų. Sėdimos vietos – suoleliai arba
fiksuoti suolai – valtyje tvirtinami kuo žemiau. Visoms gelbėjimo valtims būtinas teigiamas
plūdrumas arba jos turi būti pagamintos iš plūdrumą palaikančios medžiagos, kuri išlaikytų visiškai
pakrautą valtį. Kiekviena gelbėjimo valtis yra varoma vidaus degimo varikliu, kuris gali ramiuose
vandenyse stumti visiškai pakrautą valtį šešių mazgų greičiu. Variklis gali būti paleidžiamas
rankiniu būdu ir maitinamas iš dviejų atskirai pakraunamų energijos šaltinių. Jis turi dirbti ne
mažiau nei 5 min., kol valtis dar nenuleista į vandenį. Gelbėjimo valtyje turi būti kuro bakų,
talpinančių pakankamai degalų, kad visiškai pakrauta valtis plautų šešių mazgų greičiu mažiausiai
24 valandas. Ant kiekvienos valties turi būti pažymėta: