Regimojo dėmesio apimties priklausomybės nuo stimulo dydžio ir įprasminimo tyrimas

Ištrauka

Regimojo dėmesio apimties priklausomybės nuo stimulo dydžio ir įprasminimo tyrimas
Praktinis darbas

Įvadas
Rega yra viena svarbiausių žmogaus juslių, vyraujantis jutimas. Proceso, vadinamo jutimu metu
mūsų regos pojūčiai aptinka aplinkos fizinę energiją ir paverčia ją nerviniais signalais, pasitelkus
žinias bei lūkesčius, mūsų smegenys suvokia šių signalų prasmę. Žmogus atsirenka, į ką atkreipti
dėmesį ir apdoroja ribotą kiekį duomenų. (Myers, 2008) Taigi suvokimas yra neįmanomas be
dėmesio. Pirmasis žingsnis pažinime yra dėmesys. Dėmesys žmogui labai svarbus, nes jis lemia, į
kuriuos informacijos šaltinius bus atsižvelgta, kaip sėkmingai bus priimama informacija. Selektyvus
dėmesys reiškiasi jau nuo pat gimimo – kai kreipiama dėmesį į vienus stimulus, o kitus
ignoruojame. Dėmesys koncentruojamas ten, kur jo reikia užduočiai išspręsti. (Žukauskienė, 2007)
Dėmesio išlaikymui svarbūs išoriniai (triukšmas, trukdymas iš aplinkos) ir vidiniai veiksniai .
Pavyzdžiui individualūs skirtumai kaip valia, atsparumas išoriniams veiksniams. Dėmesį taip pat
lemia motyvacija, įtampa, nuovargis ir netgi fizinių poreikių patenkinimo lygis, pavyzdžiui alkio.
Didelė dalis žmogaus mąstymo remiasi kalba. Augdami vaikai įgyja žinių apie objektus ir ryšius
tarp jų per nekalbinį tiesioginio ir netiesioginio patyrimo apdorojimą. Toks supratimas padeda
perteikti reikšmę kalbiniams simboliams. (Bandura, 1986) Psichologija skiria dvi kalbinės veiklos
rūšis: receptyviąją (skaitymo, klausymo) ir reproduktyviąją (kalbėjimo, rašymo). Psicholingvistiniu
požiūriu, skaitymas yra kalbos ir mąstymo sąveikos procesas. (Merkys ir kiti, 2010) Skaitant
pasireiškia valinga dėmesio forma, savaiminis dėmesys – mes valingai susitelkiame į teksto prasmę,
tačiau dėmesį nesunku išlaikyti, tam nereikia dėti daug pastangų. Skaitymas, klausymasis ir
supratimas atlieka tą pačią komunikacinę paskirtį – gauti informacijos iš įgarsinto ar parašyto
teksto. Skaitytojas skaito tuo pat metu susitelkdamas į supratimą ir gana paviršutiniškai į raidžių
formą.(Merkys ir kiti, 2010)
Visi skaito skirtingais tempais ir turi individualių skaitymo skirtumų. Greitas skaitymas
apibūdinamas 600-700 žodžiais per minutę, normalus – maždaug 250 žodžių per minutę. Manoma,
kad greitai skaitantys „skanuoja“ tekstą, o ne skaito kiekvieną žodį. (Rayner, 1998) F. Smith (1978)
ir K. S. Goodman (1968, 1994) teigia, kad įgudęs skaitytojas kiekvienos raidės iš dešinės į kairę
nešifruoja. Jis supranta žodį kaip visumą ir gali netgi praleisti atskirus žodžius, jų dalis ar netgi
teksto fragmentus, vis tiek suprasdamas prasmę. Skaitytojas supranta esmę ir bando numatyti teksto
prasmę tyrinėdamas tekstą ir praleisdamas jam nesvarbias dalis. Jei numatymas pasirodo esąs
neteisingas, skaitytojas grįžta atgal ir skaito įdėmiau, vėlgi kurdamas naujas prognozes (Merkys ir
kiti, 2010) Greitai skaitančiųjų fiksacija trumpesnė, o sakados ilgesnės, negu lėčiau skaitančiųjų.
Taip pat greitesnį skaitymą galima sieti su tuo, kad skaitytojas linkęs praleisti dažnesnius, labiau
žinomus žodžius, negu rečiau pasitaikančius. (Rayner, 1998) Nustatyta, jog aiš-kiai matome tik
vieną tūkstantąją mūsų regėjimo lauko - skaitant spausdintą normaliu šriftu tekstą, akies tinklainėje
aiškiai atsispindi tik 3–4 raidės.Tekstas suvokiamas ne akims judant, o fiksacijos metu. Skaitant
akys juda su pertrūkiais, impulsyviai. Akys peršoka 8–9 raides, pasirinkdamos tokį fiksacijos tašką,
iš kurio matyti 4–5 pirmesnės raidės ir tiek pat paskesnių. (Šernas, 2006). Šie judesiai tai
sakadiniai (šuoliniai) akių judesiai - staigūs, trumpi, nemažos amplitudės akių judesiai skirti greitai
perkelti žvilgsnį nuo vieno dominančio objekto prie kito. Jų funkcija atpažinti naują stebimą objektą
ir tam, kad jis kuo greičau būtų sufokusuotas į jautriausią akies sritį - geltonąją dėmę -...