Radioaktyvumo matavimo būdai ir vienetai

Ištrauka

Radioaktyvumo matavimo būdai ir vienetai
Referatas

Turinys
Įvadas 3
1.Spinduliuotės rūšys 4
1.1 Jonizuojančioji spinduliuotė 4
1.2 Rentgeno spinduliuotė 6
1.3. Gama spinduliuotė 7
1.4 Branduolių virsmų rūšys 8
2. Spinduliuotės sąveika su medžiaga 11
2.1 Sąveikos rūšys 11
2.2 Atomų jonizacija ir sužadinimas 12
2.3 Elektromagnetinių bangų (fotonų) sąveika su medžiaga 13
2.4 Elektrintųjų dalelių sąveika su medžiaga 15
2.5 Alfa dalelių ir medžiagos sąveika 16
2.6 Beta dalelių ir medžiagos sąveika 17
2.7 Neutronų sąveika su medžiaga 17
3. Spinduliuotės registravimas 19
3.1 Jonizuojančios spinduliuotės detektoriai 19
4. Dujiniai jonizaciniai detektoriai 22
4.1 Jonizacijos kameros 24
4.2 Geigerio ir Miulerio skaitikliai 25
4.3 Proporcingieji skaitikliai 26
4.4 Dujinių jonizacinių detektorių charakteristikos 27
5. Scintiliaciniai detektoriai 28
6. Termoliuminescenciniai detektoriai 29
7. Puslaidininkiniai detektoriai 31
8. Branduolinė spektroskopija 32
8.1 Alfa spektroskopija 32
8.2 Beta spektroskopija 33
8.3 Gama spektroskopija 35
9. Jonizuojančiosios spinduliuotės dozė ir jos matavimo vienetai 36
10. Aktyvumas ir jo matavimo vienetai 38
Išvados 40
Literatūra 41

Įvadas
Radioaktyvumą 1896 m. atrado prancūzų mokslininkas A. Bekerelis, tyrinėdamas
urano druskų, apšviečiamų saulės spinduliais, poveikį fotografiniam popieriui.
Terminas spinduliuotė (radiacija) maždaug iki 1900 m. buvo vartojamas
elektromagnetinėms bangoms aprašyti. Kai buvo atrasti elektronai, Rentgeno spinduliai,
gamtinis radioaktyvumas, jiems apibūdinti taip pat imta vartoti spinduliuotės sąvoką.
Šiuo metu spinduliuotės terminas apima visą elektromagnetinių bangų spektrą ir dalelių srautą.
Kai spinduliuotė sklinda medžiaga, ji gali sąveikauti su atomu, elektronais,
branduoliu arba su nukleonais (protonais ir neutronais). Sąveikos procesas dažnai
įvardijamas kaip susidūrimas, tačiau šis terminas ne visai atspindi procesą kvantų
mechanikoje. Kadangi pagal apibrėžtį būtinas fizinis kontaktas ne visada įvyksta.
Daugelyje sąveikų veikia toliasiekės jėgos, t. y. elektrostatinės, kurioms nereikia artimo
kontakto, todėl sąveikos aktai gali būti laikomi susidūrimai tarp krintančiųjų ir taikinio dalelių.
Šiuolaikinių technologijų lygiu spinduliuotės detekcija vyksta naudojant sąveikas
su elektronais ir branduoliais. Žymiai rečiau detekcija vyksta naudojant sąveikas su
individualiais nukleonais ar atomais. Sąveikos, kuriose branduoliai dalyvauja kaip
taikinio dalelės, vadinamos branduolinėmis reakcijomis. Registruojant spinduliuotę
svarbiausi yra sugertiems (absorbcijos) ir sklaidos procesai.

1.Spinduliuotės rūšys
Sklindančių elektromagnetinių bangų arba dalelių srautas vadinamas spinduliuote.
Elektromagnetinių bangų spinduliuotė pagal bangų ilgius skirstoma į radijo bangų,
optinę (matomos šviesos, infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių), rentgeno ir gama
spinduliuotę. Dalelinė arba korpuskulinė spinduliuotė susideda iš greitai skriejančių
dalelių, kurių rimties masė nelygi nuliui: elektronų, protonų, neutronų ir kt.
Radioaktyvioji spinduliuotė sklinda iš radioaktyviųjų medžiagų. Dažniausiai ji susideda
iš alfa, beta ir gama fotonų.
Spinduliuotė sklinda laike ir erdvėje. Pagal sklidimo laike pobūdį yra skiriama
tolydinė (spinduliuotės charakteristikos per nagrinėjimo laikotarpį nepakinta) ir impulsinė
(spinduliuotės veikimo laikas daug trumpesnis negu stebėjimo laikas).
Pagal sklidimo erdvėje pobūdį skiriama kryptinė ir nekryptinė spinduliuotė.
Kryptinė spinduliuotė, tai kai į kurį nors erdvės tašką spinduliuotė ateina iš vienos pusės.
O nekryptinė (izotopinė) spinduliuotė, kai visos spinduliavimo kryptys yra vienodai
svarbios ir negalime išskirti vyraujančios sklidimo krypties.
Pagal gebėjimą jonizuoti medžiagos atomus ir molekules spinduliuotė skirstoma į
jonizuojančiąją ir nejonizuojančiąją. Nejonizuojančioji spinduliuotė yra
elektromagnetinės bangos, kurių bangos ilgis  yra maždaug 10nm ir ilgesnis.