Prostitucija viduramžiais ir ankstyvųjų naujųjų amžių pradžioje Europos miestuose

Ištrauka

Referatas
Prostitucija viduramžiais ir ankstyvųjų naujųjų amžių pradžioje Europos miestuose

Table of Contents
Įvadas 3
Prostitucija viduramžiais 6
Viešnamiai 7
Prostitučių apranga 8
Bausmės ir apribojimai 9
Ankstyvieji naujieji laikai 11
Sifilis 11
Ankstyvųjų naujųjų laikų viešnamis 12
Bausmių ir apribojimų papildymai 12
Išvados 14
Literatūros sąrašas 15

Įvadas
Atsigręžkime į viduramžius, o tiksliau į ankstyvąjį jų laikmetį. Ankstyvaisiais viduramžiais, kitaip nei
Naujaisiais amžiais, meilė nebuvo traktuojama kaip pagrindinė gyvenimo dalis. Tokiam veiksniui,
galime teigti, kad daugiausiai įtakos turėjo, jau tuo metu visą Europą spėjanti apglėbti
Krikščionybė. Krikščionybė tikriausiai viena iš pirmųjų patį seksualumą susiejo tik su
reprodukciniais ketinimais, kitais atvejais tai jau buvo laikytina nuodėminga veikla. Kartu su
tokiomis nuostatomis buvo iškeliamas ir moters skaistumas ir nekaltybė, šalia kurių priešiškai
pateikiami kūno teikiami malonumai. Vien iš čia atsiranda, moters, kaip neigiamo objekto
formavimas ir pareiškimas, kad tik už vienuolyno sienų uždaryta moteris yra nepavojinga vyrui.
Todėl nenuostabu, kad atsiradusi prostitucija buvo vertinama ir vadinama „velnio išmislu“, tačiau,
kad ir kaip neigiamai ši veikla buvo vertinama, pati visuomenė suprato, kad tai yra ypatingai svarbi
miesto dalis, kuri padeda išvengti išprievartavimų, pedofilinių ir homoseksualių reiškinių, kurie
tiems laikams buvo lygiai tokia pat baisi, kaip prostitucija, nuodėmė.
Iki XII a. literatūroje beveik neegzistavo meilės tema. Ir iš viso, pagal tų laikų šaltinius, teigiama,
kad žodis „amor“, kurį šiais laikais verčiame kaip „meilė“, anais laikais tebuvo „seksualinis
geismas“, kuris buvo laikomas ne tyru jausmu tarp dviejų žmonių, o lytiniu aktu ir geismo
patenkinimu. Tačiau, laikui bėgant vienuolynuose ir rūmuose atsirado meilės samprata. Tai buvo
dviejų rūšių jausmas – mistinė Kristaus meilė ir žemiška tarpusavio lyčių meilė. Kaip tik tuo metu
pasaulietinėje kultūroje iškilo ir riterio vaidmuo. Kartu su jais XII a. atgijo ir meilės romanų žanras,
kuris Antikos pabaigoje buvo išnykęs. Tokia meilės istorija, kaip Tristanas ir Izolda, ilgainiui
europiečių sąmonėje turėjo suformuoti suvokimą kas yra toji meilė, kuri turi vesti į neišskiriamą
buvimą kartu arba į mirtį.