PREVENCINĖ PROGRAMA

Ištrauka

PREVENCINĖ PROGRAMA
Žalingų įpročių (rūkymo, alkoholio ir kitų narkotinių ir
psichotropinių medžiagų vartojimo) prevencijos
programa priešmokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikams

Vaiko gerovės komisija:
1)Direktoriaus pavaduotojas ugdymui (komisijos pirmininkas),
2)Socialinis pedagogas,
3)Specialusis pedagogas,
4)Sveikatos priežiūros specialistas,
5)Psichologas,
6)Tėvų tarybos atstovas.

1. SITUACIJOS ANALIZĖ
Žalingi įpročiai turi tam tikrų nepageidaujamų pasekmių. Anot S. Čaplinsko ir kitų autorių
(2007), didesnės alkoholio dozės paralyžiuoja mąstymą, sutrikdo judesių koordinaciją. Pasak V.
Meidienės ir A. Ratautienės (2008), rūkymas yra pagrindinė širdies ir kraujagyslių ligų priežastis, o
nuo rūkymo sukeltų ligų Lietuvoje kasmet miršta apie 7000 gyventojų. Narkotikai taip pat labai
pavojingi – juos pirmą kartą bandydamas miršta kas ketvirtas jaunuolis. Anot S. Čaplinsko ir kitų
autorių (2007),vienas geriausių būdų sumažinti žalingų įpročių sunkumus –tai apskritai jų išvengti,
o tai padaryti galima tik prevencijos dėka.
Ankstyvoji prevencija yra itin svarbi ikimokyklinio/priešmokyklinio amžiaus vaikams. Tokio
amžiaus ugdytinių nuostatas galima lengviau nukreipti tinkama, t.y. sveikos gyvensenos linkme.
L. Bulotaitės (2016) teigimu, dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikai mato suaugusiuosius, kurie
rūko ir vartoja alkoholį, – tai daro jiems poveikį. Nėra per anksti pradėti tabako, alkoholio,
narkotikų ir kitų kvaišalų vartojimo prevenciją. Pirmaisiais septyneriais gyvenimo metais vaikų
smegenys yra ypač aktyvios, todėl šis laikotarpis yra labai svarbus siekiant išmokyti vaikus
reikalingų socialinių įgūdžių ir suteikti informaciją, kuri vėliau gali juos apsaugoti nuo žalingo
elgesio. Ankstyvoji prevencija dažniausiai turi didesnį poveikį, nei vėlesnės pastangos pakeisti
jaunuolių įpročius. Pasak psichologės, šeima ir tėvai yra artimiausia mažamečio aplinka. Todėl
ankstyvoji psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija turėtų būti nukreipta į tėvų ir vaikų
emocinio ryšio stiprinimą ir tėvystės įgūdžių ugdymą.
Anot O. Monkevičienės, D. Jakučiūnienės ir G. Šeibokienės, prevencinė veikla gali vykti bet
kurioje švietimo įstaigos patalpoje, teritorijoje ar už jos ribų. Tai gali būti ikimokyklinė ar
priešmokyklinė grupė, medicinos kabinetas, sporto salė, ambulatorija, buitinių medžiagų
parduotuvė ir kt. Svarbu, kad Prevencijos programą įgyvendinantis asmuo tikslingai parinktų, kada
ir kokią temą nagrinėjant naudingiau būti grupėje, o kada kitose patalpose. Siūloma vengti dirbtinio
temos pateikimo, dirbtinio vaikų domėjimosi. Tačiau įrengti grupės aplinką, kurioje būtų tokių
priemonių gausa, – sudėtinga. Pasak O. Monkevičienės, D. Jakučiūnienės ir G. Šeibokienės,
bendroji prevencija veiksmingiausia tuomet, kai užduotys vaikams, situacijų aptarimas, elgsenos
modeliavimas, įgūdžių formavimas yra sąlygoti konkrečios grupės, konkrečių vaikų elgsenos,
atitinka vaikų turimą patirtį bei konstruktyviosios pedagogikos ir psichologijos principu.
Z. Juczyński (2009) teigimu, prevencijos programa grindžiama mokyklos, šeimos ir įvairių
specialistų bendradarbiavimu. Programa yra ugdymo turinio dalis, integruojama į projektų veiklą ir
renginius, vadovaujantis diferencijavimo principu, kai prevencinio darbo uždaviniai
diferencijuojami skirtingo amžiaus koncentrams, o ugdymo procesas organizuojamas atsižvelgiant į
vaiko ar vaikų grupės ypatumus ir poreikius.
Norint išvengti šių žalingų įpročių tarp ugdytinių, yra sudaromas prevencinės veiklos
planas, norint dirbti su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, jų tėvais ir pedagogais.
Prevencinės veiklos organizavimo metu ugdytiniai bus skatinami pasirinkti sveiką gyvenimo būdą
bei prasmingus ir turtingus laisvalaikio leidimo būdus.