Prarastos tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje (A. Mickevičius, S. Nėris, A. Škėma)

Ištrauka

Lietuvių kalbos žodynas „tėvynę“ pirmiausia apibrėžia kaip „gimtąją vietą, gimtinę,
tėviškę“. Iš tiesų tėvynė mums siejasi ne tik su vieta, kurioje gimėme, bet ir su namų aplinka, savąja
tapatybe, praeities kartomis, tauta ir istorija. Taigi, kiekvienas žmogus iš prigimties yra susietas su
savo tėvyne, čia slypi mūsų esmė, būties prasmė ir sąmoningumas. Net didysis lietuvių humanistas
ir filosofas Vydūnas rašė, jog „Pasaulis be tėvynės – tarsi lengvai ir greitai perskaitomas puslapis.“
Gyvendamas savoje žemėje žmogus negali gerai suprasti, kokia ji jam brangi, nes, kaip sakoma,
prarastų dalykų vertę suvokiame tik jų netekę. Todėl tėvynės praradimas, ypač priverstinis,
prilygsta didžiausiai nelaimei, jos netekęs žmogus išgyvena ilgesį, širdgėlą bei kančią. Bent jau taip
atrodo skaitant literatūros kūrinius, kurių autoriai taip pat buvo netekę tėvynės. Šioje kalboje
remiantis Adomo Mickevičiaus, Salomėjos Nėries ir Antano Škėmos konkrečiais kūriniais aptarsiu,
kaip vaizduojamas tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje, kokios yra to ilgesio priežastys bei kokias
būsenas išgyvena tas, kuris tą ilgesį patiria.