Požiūris į globalizacijos valdymo riziką

Ištrauka

Požiūris į globalizacijos valdymo riziką

ĮVADAS
Visoje pasaulinėje rinkoje produktų tiekimo didėjimo tendencija susijusi su ekonomine plėtra.
Ši tendencija yra rezultatas daugelio nepriklausomų sprendimų, priimtų įmonių visame pasaulyje. Jos
ieško naujų šaltinių konkurenciniam pranašumui didinti. Tačiau šie sprendimai taip pat gali turėti
nenumatytų pasekmių, atskleidžiančių organizacijoms didelę riziką (McGillivray, 2000; Engardio,
2001; Christopher and Lee, 2004). Tiekimo grandinės rizikos valdymas vis labiau pritraukė
mokslininkų ir praktikų dėmesio. Tačiau yra vis dar apribotas supratimas apie tai, kaip tiekimo rizika
turėtų būti įvertinta kada yra priimami globaliniai sprendimai ir kaip jie turi būti sušvelninti esant
globalizacijai. Būtent šis tyrimas siekia išspręsti šią spragą.
Tikslas - suprasti, kaip vadovams įvertinti globalizacijos riziką visoje tiekimo grandinėje ir
kokių veiksmų jos imasi, kad sušvelninti šiuos pavojus.
Metodologija – tyrime buvo naudojamas daugialypis socialinio tyrimo metodas bei kryžminio
atvejo analizė. Buvo imami interviu iš vadovų, tiesiogiai susijusių su globalizacijos sprendimais.
Trumpos išvados - tyrimas parodė, kad dauguma įmonių neturi struktūrizuoto tiekimo
grandinės rizikos valdymo ir padarinių sušvelninimo sistemos. Tačiau jos naudoja keletą neformalių
metodų. Straipsnyje siūloma, kad reikia daug mokslo sričių apimančio metodo, kai sprendžiami su
globalizacijos rizika susiję klausimai. Jame pateikiamos keturios rizikos kategorijos: tiekimo rizika,
proceso ir kontrolės rizika, aplinkos ir tvarumo rizika, paklausos rizika.
Originalumas/vertė – straipsnyje nagrinėjamas vadovų požiūris į tiekimo grandinės rizikos
vertinimą ir jos mažinimą atsižvelgiant į pasaulinį kontekstą. Šiame kontekste, šis tyrimas siūlo sukurti
naują globalizacijos rizikos skirstymą į kategorijas ir taip pat siūlo globalizacijos rizikos mažinimo
strategijas, taikytinas įvairiose pramonės šakose.
1. RIZIKA IR PASAULINIO MASTO TIEKIMO GRANDINĖS
Rizika tiekimo grandinėje yra kritiškai svarstoma problema, nes įmonės, kurios negali su ja
susidoroti tikėtina nukentės kokybės požiūriu (Mitchell, 1995). Prastai valdoma rizika gali sąlygoti
netikslią prognozę, žemesnę produkto kokybę, apyvartos ir akcijų kainos mažėjimą, reputacijos
praradimą, prastus santykius su tiekimo grandinės nariais ir konfliktus tarp organizacijos
suinteresuotojų šalių (Cousins et al., 2004). Kad pašalintų, ar bent jau sušvelnintų šituos padarinius,
kompanijos turi priimti tiekimo grandinės rizikos valdymo strategijas (Frosdick, 1997; Christopher,
2005; Manuj ir Mentzer, 2008a; 2008b).
Christopher ir Peck (2004) ir Christopher (2005) tiekimo grandinės riziką klasifikuoja į
penkias kategorijas: 1. proceso rizika; 2. kontrolės rizika; 3. paklausos rizika; 4. tiekimo rizika; 5.
aplinkos rizika. Pirmosios dvi rizikos kategorijos susijusios su veiksniais organizacijos viduje, trečia ir
ketvirta rizikos susijusiuos su vidiniais veiksniais tiekimo grandinėje, ir penkta kategorija yra susijusi
su išoriniais veiksniais tiekimo grandinėje.
Panaši klasifikacija buvo sukurta Manuj ir Mentzer (2008 a). Jie siūlė aštuonias kategorijas:
tiekimo rizika, veiklos rizika, paklausos rizika, saugumo rizika, makro rizika, politikos rizika,
konkurencijos rizika bei išteklių rizika. Tačiau autoriai ypač pabrėžė tiekimo riziką, veiklos riziką,
paklausos ir saugumo riziką dėl jų tiesioginio poveikio tiekimo grandinei (Manuj and Mentzer, 2008a;
2008b).
Nors visos organizacijos yra veikiamos tiekimo grandinės rizikos, jos apimtos pasaulinių
tiekimo grandinių veikia sudėtingoje ir neaiškioje aplinkoje, kuri didina jų pavojaus profilį
(Christopher and Lee, 2004; Tang and Tomlin, 2008). Visų pirma tiekimo grandinės partneriai tuo
pačiu metu yra tinklų partneriai ir dažniausiai daugiau nei vienoje šalyje. Antra, globalinės tiekimo
grandinės dažnai apima daugialypes geografines sritis (Christopher, 2005). Atitinkamai, šios
bendrovės vis daugiau susiduria su didesniu pavojumi dėl sužlugimo, bankrotų, gedimų,
makroekonominių ir politinių pokyčių (Manuj and Mentzer, 2008b). Dėl šių priežasčių, būtina iš naujo
įvertinti tiekimo grandinės riziką pasauliniame kontekste.