Postmodernizmas ir ugdymas

Ištrauka

ESĖ
Postmodernizmas ir ugdymas

Turinys
Turinys.........................................................................................................................................2
Įvadas..........................................................................................................................................3
1. POSTMODERNIZMAS UGDYME .............................................................................................4
2. POSTMODERNUS UGDYMAS PRAKTIKOJE ........................................................................5
3. MOKYTOJO IR MOKINIO SANTYKIAI POSTMODERNIZMO POŽIŪRIU ................................6
4. POSTMODERNIZMO KRITIKA IR IŠŠŪKIAI UGDYMO SISTEMOJE ....................................7
Išvados........................................................................................................................................8
Internetiniai šaltiniai.....................................................................................................................9

Įvadas
Temos aktualumas. Mano tema yra ,,Postmodernizmas ir ugdymas?" Visų pirmą reikia
išsiaiškinti , ką reiškia sąvoka ,,Postmodernizmas“. Postmodernizmas – tai terminas, kuris
paprasčiausiai jungia savyje tai, kaip šiandien mąsto didelė dalis pasaulio. Tai praėjusio
modernizmo tąsa, arba kaip dažniau sakoma, jo paneigimas.
Postmodernistinės filosofijos atsiradimas siejamas su XX a. vidurio mokslo ir
švietimo sistemos pokyčiais. Šios filosofinės krypties idėjos 1980–1990 metų
sandūroje išplito visame pasaulyje ir tapo pritaikomos ne tik vakarietiškoje, bet ir
kitose kultūrose. Didelio populiarumo sulaukė tokie postmodernizmo teoretikai kaip
Ž. Derida, Ž. Liotaras, M. Fuko. Postmodernizmas, akcentavęs stilių įvairovę,
neapibrėžtumą, inovatyvumą ir metęs iššūkį tradiciškumui, turėjo įtakos įvairioms
visuomeninio gyvenimo sferoms – politikai, kultūrai, tarptautiniams santykiams, švietimui.
Postmodernizmas ragina atsikratyti autoritarinių struktūrų ir skatinti kritinį mąstymą,
kūrybiškumą ir gebėjimą analizuoti skirtingas pasaulėžiūras. Ši paradigma taip pat pabrėžia
ugdymo individualumą ir įvairialypiškumą, kurioje mokymosi procesas nėra tiesus, bet susijęs
su nuolatiniais atradimais, klausimais ir diskusijomis. o sąvoka tapo avangardo bet kurioje kultūroje analogu.
Tradicinė ugdymo sistema, kuri orientuojasi į faktų perteikimą ir vieningų tiesų skleidimą,
nebeatitinka postmodernios sampratos apie žinojimą, kuris yra dinamiškas, subjektyvus ir
priklauso nuo konteksto. Todėl postmodernizmas skatina ugdymą, kuris remiasi klausimais,
kūrybiškumu ir savarankišku mokymu, kurio tikslas yra ugdyti kritinį mąstymą ir gebėjimą
reflektuoti įvairias kultūrines ir istorines perspektyvas. Tai yra labai svarbus pokytis, nes
ugdymo tikslas tampa ne tik žinių perdavimas, bet ir gebėjimo kritiškai mąstyti, analizuoti ir
interpretuoti pasaulį ugdymas. Todėl kyla probleminis klausimas:„Kaip postmodernizmas
keičia tradicinius ugdymo modelius ir kokią įtaką jis daro mokymosi procesui bei mokytojo ir
mokinio santykiui?“

1. POSTMODERNIZMAS UGDYME
Postmodernizmas edukologijoje nebeatitinka šiuolaikinės modernizacijos poreikių,
kai kiekvienas individas vertinamas ne tik pagal kompetencijas, bet ir pagal gebėjimą pritapti
prie naujos darbo grupės ir perimti naujas technologijas ir vaidmenis, gebėjimus ir nuostatas.
Iš esmės tam tarnauja mokymosi visą gyvenimą doktrina.
Sparčiai plintantis projektinis veiklų pobūdis bei žmonių kaitos dinamika verčia
asmenį bendradarbiauti su vis naujomis bendruomenėmis ir darbo grupėmis užimant
skirtingas pozicijas ir pateikiant naujus kūrybinius, inovacinius produktus. Kuo daugiau
skirtingų tinklų yra žmogaus socializacijos pagrindas, kuo stipresnė individo ironija ir
kūrybinė drąsa, kuo lakesnę jis turi fantaziją, tuo stipresnis, originalesnis gali būti jo
individuacijos kelias. Europoje dominavo nepalankus požiūris į individualizmą, kaip į kažką
griaunančio, demoniško.