Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

Ištrauka

POMIRTINIO GYVENIMO SAMPRATA SENOJOJE LIETUVIŲ PASAULĖŽIŪROJE
REFERATAS

TURINYS
ĮVADAS 3
1. MIRUSIOJO KULTAS SENOVĖJE 4
2. MIRTIS IR LAIDOTUVĖS 7
3. IŠVADOS 11
NAUDOTA LITERATŪRA 12

ĮVADAS
Tikėjimas, kad žmogui mirus, viskas su juo dar nepasibaigia, yra labai senas ir bendras visai
žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Yra sukurta ir įkvėpta daug literatūros veikalų ir
paminklų. Šio tikėjimo dėlei buvo pastatytos milžiniškos piramidės ir kiti pastatai senajame ir
naujajame pasaulyje. Beveik kiekvienas žmogus tuo stebisi ir gėrisi. Daugybė papročių ir kasdienio
gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ir tikėjimo.
Darbo objektas – pomirtinio gyvenimo samprata senoje lietuvių pasaulėžiūroje.
Šiame darbe naudojami metodai:
mokslinės literatūros analizė;
palyginimai, kaip suprantamas pomirtinis gyvenimas senovėje ir dabar.
Laikotarpis apie kurį kalbama darbe yra XIV – XVII amžius.
Šio darbo tikslas – apžvelgti pomirtinį gyvenimą pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą.
Rašydama šį darbą iškėliau tokius uždavinius:
nurodyti mirusiojo kultą senovėje;
apžvelgti mirusiojo vėlės santykį su gyvuoju;
išanalizuoti mirusiųjų šventes ir laidotuvių papročius senovėje;
palyginti tikėjimą mirusiaisiais senovės ir šių laikų pasaulėžiūroje.