Platonas. Puota

Ištrauka

Platonas. Puota
Ko išmoko meilė? Kodėl?
„Juk nei giminystė, nei garbinga padėtis, nei turtas, nei kita kas nepajėgia gražiau už
meilę sukelti tai, kas turėtų per visą gyvenimą vesti garbingai gyventi besirengiantį
žmogų.“ Iš vienos pusės meilė moko bjaurėtis tuo, kas gėdinga, iš kitos — trokšti to, kas
gražu: be šitų dalykų nei valstybė, nei atskiras žmogus nepadaro didžių bei gražių darbų.
Žmogui pasielgusiam gėdingai, kurio poelgį pamatė draugai, ar tėvai, nebus taip
nemalonu, kaip pamačius mylimam žmogui. Pastebėtas mylėtojo tokioje situacijoje,
žmogus sielvartaus dar smarkiau, nei pats įvykis to vertas. Lygiai ir mylėtojas: sugautas
darąs ką nedora, nieko kito taip nesigėdys kaip mylimojo. Kaip rašo Platonas: „Ir jeigu
atsirastų koks būdas sudaryti valstybę ar kariuomenę vien iš mylimųjų ir mylinčiųjų, tai
niekas kitas jos geriau nesutvarkytų, kaip jie patys, vengdami visų nedorybių ir savitarpy
rungtyniaudami; o kovoje, petys į petį, tokie žmonės, nors ir maža jų būtų, nugalės, drįstu
sakyti, visą žmoniją. Dievas ne vienam didvyriui drąsos įkvepia, tai tuos, kurie myli,
drąsina kaip tik Erotas.
Kodėl mylėti pačiam yra vertingiau, nei būti mylimam? Atsidavimas ir pasiaukojimas iš meilės, kilnumas
Mylėti pačiam yra ne tik duoti kažką kitam žmogui, bet net nelaukdamas kažko atgal,
visada mainais ką nors gauni. Tokie mainai praturtina žmogų, skatina judėti link
aukštesnių siekių, nebūti savanaudišku. Atsiranda atsidavimas ir pasiaukojimas dėl
meilės, kuris sukuria daug didžių dalykų. Iš tikrųjų, ypač gerbdami šitokį kilnumą meilė-
je, didesnį rezultatą gauname tuo atveju, kai mylimasis atsidavęs savo mylėtojui, nei tada,
kai mylėtojas atsidavęs mylimajam. Juk mylėtojas dieviškesnis už mylimąjį: jis dievo
įkvėptas. Meilė yra galingiausias, teikdamas žmonėms narsumo, ginklas bei vesdamas
juos į laimę gyvenime ir po mirties.
Kaip atpažinti „vulgarų“ arba „žemiškąjį“ mylėtoją?
Tokie, visų pirma, myli ir moteris, ir jaunuolius; antra, mylėdami žiūri daugiau kūno,
negu sielos; ir galiausiai, renkasi kuo kvailiausius, stengdamiesi vien grei čiausiai
patenkinti savo aistrą, nė kiek nesirū pindami, ar tai gražu, ar ne. Tai mylėtojai, kuriem
tikra meilė t.y. davasinė visai nerūpi. Tai labiau kūniškų malonumų trokštantieji. „Iš
tikrųjų, jie taip iškoneveikia meilę, kad vienas kitas net drįsta sakyti, jog iš viso gėdinga
pataikauti mylėtojams. Bet jie taip kalba tik nusižiūrėję į šitokius žmones, matydami jų
nesusivaldymą bei neteisybę, nes visa, kas daroma nepadoriai ir neteisėtai, be abejo, verta
teisingo pasmerkimo.“ Tokiems mylėtojams teisingumas, moralės normos ar jausmai
nėra būtinas jausmų kertinis pamatas. Vulgarus mylėtojas, mylįs labiau kūną, negu sielą,
yra nedoras; be to, jis ir nepastovus, nes nepastovu tai, ką jis myli. O gal tyros ar tikros
meilės jame išvis nėra. Kada kūnas, kurį jis mylėjo, nustoja žydėjęs, jis plasnoja kitur,
begėdiškai pavertęs niekais visas savo kalbas ir pažadus.