Plastikų ir kompozitų nuovarginis irimas bei jų ilgaamžiškumo prognozavimas

Ištrauka

TURINYS 

 ĮVADAS 3
 PLASTIKŲ IR KOMPOZITŲ NUOVARGINIS IRIMAS 4
o Plastikų irimo mechanizmo analizė 4
o Ciklinio sustiprėjimo charakteristika 5
o Įvairių faktorių įtaka cikliniam sustiprėjimui 6
 Ciklų skaičiaus įtaka PKA cikliniam sustiprėjimui 6
 Ciklo vidutinių įtempių įtaka PKA sustiprėjimui 7
 Apkrovos koeficiento, režimo ir dažnio įtaka 8
 Mastelio faktoriaus ir statinio stiprumo įtaka 8
o Ciklinio sustiprėjimo matematinis modelis 8
o Kompozitų irimo ypatumai esant statinei apkrovai 10
o Sluoksniuotų kompozitų nuovarginis irimas 12
o Apkrovos ir tamprumo modulio kitimas, priklausantis nuo plyšio tipo 13
 PLASTIKŲ IR KOMPOZITŲ ILGAAMŽIŠKUMO
PROGNOZAVIMAS 14
o Ilgaamžiškumo prognozavimo metodų pagrindimas 14
o Oldyrevo metodas kompozitų ilgaamžiškumui nustatyti 15
o Daugiaparametris konstrukcijų kompozitų ilgaamžiškumo prognozavimas 16
o Daugiaparametrio metodo eksperimentinis patikimumas………………………………………….17
o Polikaproamido (σy = 73 MPa) lygties 10.8 a, b koeficientų reikšmės………………………… 18
o Ilgaamžiškumo Nf prognozavimas pagal standumą………………………… ……………………. 19
o Ilgaamžiškumo Nf prognozavimas pagal įšilimo temperatūrą…………………………………….20
 IŠVADOS 21
 LITERATŪROS SĄRAŠAS……… 21

ĮVADAS
Žodis “kompozitas” (lot. compositus - sudėtinis) technikoje pradėtas vartoti XIX a. pabaigoje, kai
imtos tyrinėti sudėtinės medžiagos, o statybos moksle - apie XX a. vidurį, kai atsirado būtinybė plačiau
naudoti lengvesnes ir stipresnes medžiagas dangoraižių, šiltesnių ir greičiau pastatomų gyvenamųjų namų,
didesnių angų salių ir tiltų statybai, norint pakelti didelius erdvėlaivius į kosmosą. Taigi bendras
„kompozito" apibrėžimas būtų toks: tai vienalytė medžiaga, sudaryta iš dviejų ar daugiau visiškai
skirtingų medžiagų, kurios būdamos atskirai negalėtų atlikti funkcijų, kurias gali atlikti būdamos kartu.
Kompozitinės medžiagos ir konstrukcijos yra naudojamos visose technikos ir kasdienio gyvenimo srityse
– pradedant batais ir baigiant kosminiais laivais, ir be šių medžiagų neįsivaizduojama tolesnė pažanga.
Pirmykštis žmogus, net nesuprasdamas, kas yra ta sudėtinga medžiaga, ja naudojosi. Paprastas medis, bet
kurio augalo stiebas yra šiuolaikinių kompozitų prototipai – jie sudaryti iš išilgai kamieno einančių stiprių
pluoštų, suklijuotų minkštesne medžiaga – ligninu. Atskirai paimtos šios dvi sudedamosios dalys neturi
kamieno stiprumui reikalingų savybių. Arba žvėries kailis – oda be šerių apsaugo nuo lietaus, vėjo, ji
stipri, tačiau menkai laiko šilumą. Iš vienų šerių irgi menka nauda. Tačiau oda su šeriais yra ir stiprus, ir
gerai šilumą izoliuojantis rūbas arba pirmykščio būsto atitvara. Vadinasi, gamta - pirmasis kompozitinių
medžiagų kūrėjas. Visa žmonijos civilizacija rodo, kad gamtos sukurtos sudėtinės medžiagos –
šiuolaikinių kompozitų prototipai – nuo seniausių laikų buvo žmogaus nuolat tobulinami, ieškant naujų jų
pritaikymo galimybių, tenkinančių ne vieną, bet kelis poreikius. Pirmieji šiuolaikinių kompozitų prototipai
atsirado daugiau kaip prieš 5000 metų prieš mūsų erą. Kaip rodo amerikiečių ir anglų mokslininkų
(H.Hodges, C.Singer, E.Holmyard, R.Forkes, M.Richardson ir kitų) tyrinėjimai, minėtajame
tūkstantmetyje į saulėje išdžiovintas molio plytas buvo dedama susmulkintų akmenų arba organinės
kilmės medžiagų. Žmonės pastebėjo, kad tada plytos mažiau susitraukia ir trūkinėja. Norint sumažinti
betono susitraukimą ir pleišėjimą dabar dedami įvairūs plaušeliai – tik dirbtiniai – metaliniai arba
polimeriniai. Grynas molis arba betonas – neatsparūs tempimui, o priedai šioms medžiagoms suteikia
naujų savybių. Vadinasi, pirmieji dirbtiniai kompozitai atsirado statybos reikmėms. Senovės puodžiai taip
pat žinojo, kad dirbtiniu būdu galima reguliuoti keraminių dirbinių šilumines izoliacijos savybes. Jie į
molį įmaišydavo organinių medžiagų, kurios deginant...