Pirmieji romantizmo kompozitoriai. 8a. pabaigos muzikos estetika; Bethoveno karjera ir pomirtinė šlovė

Ištrauka

Referatas
„Pirmieji romantizmo kompozitoriai. 8a. pabaigos muzikos estetika; Bethoveno karjera ir pomirtinė šlovė“

Kas yra Romantizmas? Ką aš žinau apie pirmuosius šios epochos kompozitorius? Šiais
klausimais derėtų pradėti rašto darbą. Svarbu: beskaitant neužmiršti stabtelti, ir vėl užduoti juos
sau. Šio referato tikslas – įsigilinti į Romantizmo epochos specifiką, estetiką ir idėjas, pažinti
pirmuosiuos epochos kompozitorius, arba, kitaip tariant, sugebėti atsakyti į darbo pradžioje
pateiktus klausimus.
Romantizmas – tai vienu sakiniu nenupasakojamas, kupinas tarpusavyje nesutaikomų
idėjų, lengvai pastebimas rašytojų ir menininkų darbuose, tačiau sunkiai apibūdinamas reiškinys.
Būti romantiku, reiškė vertinti unikalumą, ieškoti jo savyje, taip pat tikėjimą, kad meno tikslas
yra išreikšti savo unikalumą, savo paties „genijaus originalą“, kitaip sakant, tikrovę, kuri
egzistavo tavo paties viduje. Gyvenimas turėjo būti paskirtas savęs realizavimui. Šio savęs
išreiškimo tikslas buvo reikalauti užuojautos, bet tai turėjo būti daroma be „savanaudiškų tikslų“.
Vieninteliai muzikiniai kūriniai, kurie galbūt gali įvykdyti šiuos reikalavimus, buvo vėlesnės
Mocarto simfonijos. Todėl neatsitiktinai W. A. Mocartas, savo meto, ir šiek tiek vėlesniems,
kritikams tapo pirmasis ir esmingiausias romantizmo menininkas, ypač po to, kai jo muzika buvo
daugelio įvardijama kaip iš esmės labiausiai atspindinti romantizmą iš visų menų. Pasak vieno
įtakingiausių XIX a. pradžios kritikų Ernesto Teodoro Hofmano, kas Mocarto muziką tokią
padarė, nebuvo tiktai muzikos galia patraukti emocijas, bet tiksliau „faktas“ (kaip Hofmanas
jautė, kad yra), jog vienintelis jo muzikos objektas yra begalybė. Būtent dėl to, kad muzika,
nelyginant tapyba ar poezija, neturi jokio būtino modelio gamtoje, ji „atskleidžia žmogui
nežinomą karalystę, pasaulį, kuris neturi nieko bendro su išoriniu jusliniu pasauliu, supančiu
žmogų, kuriame asmuo palieka visus savo aiškius jausmus ir pasiduoda neapsakomam troškimui,
ilgesiui“. Taigi romantikams instrumentinė muzika apskritai buvo kilnesnė negu vokalinė. Tai
taipogi buvo nauja idėja, kuri turbūt galėjo atsirasti tik nuo F. J. Haidno laikų. Netgi Kantas,
svarbiausias iš ankstyvųjų estetikos teoretikų, manė instrumentinę muziką esant vienu metu
malonausią ir mažiausiai „dirbtinai išaugintą“ meną, nes ji paprasčiausiai „skamba“ pojūčiais.
Pasak E. T. Hofmano, muzika išties patobulino tekstą, „papuošdama jį purpuriniu romantizmo
blizgesiu“. Eilės susivienijo su muzika, bet muzika tapo suvaržyta eilėse. Galiausiai, kaip rašė
Hofmanas, muzika „privalėjo ištrūkti ir nuotraukti kiekvieną ryšį, siejantį ją su kitais menais“,
palikdama kitus menus kažko netekusius ir trokštančius, vėlesnio meto kritiko, kuris atstovavo
romantizmui, V. Paterio žodžiais, „siekti muzikos padėties“.
Visa muzikos istorija, pasak Hofmano, buvo laipsniškas muzikos išsilaisvinimas nuo
visų sąsajų, kurios kompromitavo autonomiją ir išsireiškimo absoliutumą, kurį Hofmanas laikė
esminiu. Jis rašė, kad „Tie talentingi kompozitoriai iškėlė instrumentinę muziką iki dabartinės
aukštos padėties“ ir tai nepriklausė nuo geresnės modernių instrumentų kokybės ar didesnio
moderniųjų atlikėjų virtuoziškumo. Tai priklausė vien tik nuo šiuolaikinių kūrėjų, kurie buvo
„įžvalgesni ir artimesni specifiniame muzikos prigimties pažinime“. Kompozitorius ir atliekantis
virtuozas nuo šiol buvo supriešinti, nes virtuoziškumas buvo tik dar vieni pančiai su išoriniu
pasauliu, iš kurių muzika turėjo būti išlaisvinta.