PILIETYBĖS INSTITUTAS LIETUVOS KONSTITUCINĖJE TEISĖJE

Ištrauka

PILIETYBĖS INSTITUTAS LIETUVOS KONSTITUCINĖJE TEISĖJE
Rašto darbas

TURINYS
I. ĮŽANGA 3 psl.
II. DĖSTOMOJI DALIS
1. Pilietybės sąvoka. 4 psl.
2. Lietuvos Respublikos pilietybė. 5 psl.
3.1. Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reglamentavimas ir
valstybės institucijos tvarkančios pilietybės klausimus.5 psl.
3.2. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas. 6 psl.
3.3. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas. 9 psl.
3.4. Dvigubos pilietybės problematika. 10 psl.
III. IŠVADOS 12 psl.
IV. LITERATŪRA 13 psl.

I. ĮŽANGA
Pilietybės institutas turi labai gilias sąsajas su pačia valstybės samprata. Valstybės egzistencija
yra yra neįmanoma be piliečių. Pilietybė yra būtina valstybės suveriniteto savybė. Tai kas gi yra
pilietis? Kur glūdi pilietybės esmė? Nagrinėjant pasaulinę praktiką šiuo klausimu sutinkami gana
įvairūs požiūriai ir nuomonės. Tačiau bendra tuose požiūriuose yra tai, kad kiekviena valstybė tam
tikrą grupę žmonių laiko piliečiais, o kitą užsieniečiais. Šių grupių teisinė padėtis yra nevienoda.
Piliečiai nacionalinėje teisėje paprastai išskiriami labai aiškiai. Ir todėl yra ypač svarbūs šių dviejų
grupių atribojimo kriterijai. Kas gi lemia skirtingas pilietybės sampratas įvairiose šalyse? Be abejo
turi reikšmės tam tikros tų šalių istorinės, politinės ir socialinės raidos ypatybės. Kita vertus ir
pilietybės institutas nėra nekintantis. Europos kontekste pilietybė yra paskutinė suveriniteto atspara
ir šioje srityje yra pakankamai daug laisvės. Pilietybė asmeniui suteikia ne tik tam tikras politines
teises, bet taip pat ir besąlygišką teisę įvažiuoti į šalį ir joje gyventi, visiškai naudotis darbo rinka
bei socialine parama. Būtent darbo rinkos lygis ir socialinės paramos galimybės kartais nulemia
asmeninius žmonių interesus siekiant vienos ar kitos šalies pilietybės. Nes kartais pilietybės
teikiamos teisės yra be galo siektinos ir viliojančios. Valstybėms, kurių socialinio gerbūvio lygis yra
aukštas, iškyla natūralus poreikis riboti pilietybės įgijimo galimybes.
1948 metų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nustatė, kad kiekvienas žmogus turi teisę į
pilietybę. Tarptautinė teisė apibrėžia principą, kad kiekviena valstybė gali pati nusistatyti kas yra
tos ar kitos šalies pilietis. Kaip teigia R. Brubaker “pilietybė nėra tiesiog sėslumo požymis; tai yra
ilgalaikis asmeninis statusas, kurio nesuteikia vien tik pervažiavimas per valstybę ar ilgesnis
sėslumas, ir kuris neprarandamas su laikinu ar ilgalaikiu išvykimu. Šiuo požiūriu moderni valstybė
yra ne paprasta teritorinė, o narystės organizacija, piliečių asociacija”.