PENKERIŲ – ŠEŠERIŲ METŲ VAIKŲ BENDRAVIMO UGDYMAS SOCIOKULTŪRINĖJE APLINKOJE

Ištrauka

PENKERIŲ – ŠEŠERIŲ METŲ VAIKŲ BENDRAVIMO UGDYMAS
SOCIOKULTŪRINĖJE APLINKOJE
Profesinio bakalauro baigiamasis darbas

Turinys
Lentelių sąrašas.....................................................................................................................................3
Terminų ir sąvokų žodynas...................................................................................................................5
Santrauka..............................................................................................................................................6
Summary...............................................................................................................................................7
Įvadas....................................................................................................................................................8
1. PENKERIŲ – ŠEŠERIŲ METŲ VAIKŲ BENDRAVIMO UGDYMO SOCIOKULTŪRINĖJE 
APLINKOJE TEORINĖ ANALIZĖ..................................................................................................10
1.1 Penkerių – šešerių metų vaikų bendravimo ypatumai..................................................................10
1.2. Sociokultūrinės (netradicinės) aplinkos ugdymo procese samprata...........................................13
1.3 Sociokultūrinės aplinkos taikymas penkerių-šešerių metų vaikų bendravimo ugdymui.............15
2. TYRIMO METODIKOS APŽVALGA.........................................................................................20
3. PENKERIŲ – ŠEŠERIŲ METŲ VAIKŲ BENDRAVIMO UGDYMO SOCIOKULTŪRINĖJE 
APLINKOJE EMPIRINIS TYRIMAS..............................................................................................23
3.1 Pedagogų, ugdančių penkerių – šešerių metų vaikus, apklausos žodžiu apie vaikų bendravimo 
ugdymą sociokultūrinėje (netradicinėje) aplinkoje rezultatų analizė.................................................23
3.2 Penkerių – šešerių metų vaikų bendravimo sociokultūrinėje aplinkoje stebėjimo rezultatų analizė
...........................................................................................................................................................35
Išvados ir pasiūlymai..........................................................................................................................46
Literatūros sąrašas..............................................................................................................................48

Įvadas
Temos aktualumas. Ugdymas, atsižvelgiant į žodžio reikšmę, turėtų būti suprantamas
kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros
vertybėmis; ugdymas – kryptingas, permanentinis, t. y. trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas
(Jakavičius, 1998). Jis turi būti kokybiškas, įvairus, integralus, patenkinantis vaiko poreikius,
padedantis vaikui prisitaikyti visuomenėje. Todėl „vienas iš aktualiausių uždavinių ikimokyklinio
ugdymo auklėtojams ir kitiems pedagogams – suprasti vaikus, atpažinti jų poreikius, personalizuoti
jų ugdymąsi, t. y. kurti kiekvieno vaiko individualumą atitinkančias ugdymo ir ugdymosi situacijas
bei aplinkas“ (Ikimokyklinio ugdymo metodinės rekomendacijos, 2015, p.2). Vaikai jau nuo
pirmųjų dienų yra atviri pasauliui, todėl labai svarbu tenkinti ir puoselėti jų smalsumą. Įgimtas
žmogaus smalsumas skatina vaikus klausinėti, ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. O
labiausiai įsiminti ir optimizuoti ugdymo procesą padeda pasaulio pažinimas. Pasak
Landsbergienės (2018),
„mokymasis ne tik ugdymo įstaigoje, bet ir už jos ribų, realiai parodo vaikams, kaip pasaulyje
viskas susiję ir kur žinios yra pritaikomos praktiškai“ (p.14).
Šiuolaikiniame ugdymo procese daug dėmesio skiriama bendravimui, bendradarbiavimui
perteikiant žinias taip, kad jos būtų aiškesnės ir veiksmingesnės. Pedagogikoje bendravimas
akcentuojamas „kaip vienas svarbiausių žmogaus poreikių, kartu ir socialinio pažinimo forma“
(Varneckienė, 2011, p.5). Ugdymo aplinka didelę reikšmę turi vaikų bendravimui, anot Bitino (2004),
„tai dalijimasis socialinėmis vertybėmis, žodžių, veiksmų, išgyvenimo forma” (p.24). Socialinis
gyvenimas vyksta bendraujant, o visas bendravimas (vadinasi ir visas socialinis gyvenimas) yra
orientuotas į ugdymą. Būti bendravimo subjektu – vadinasi nuolat įgyti vis daugiau ir vis kitos
patirties. Bendravimas praplečia patirtį, ugdo ir turtina vaizduotę, stiprina atsakomybę už žodžio ir
minties tikslumą bei vaizdingumą (Dewey, 2014). Anot Vytauto Didžiojo universiteto docentės
Tandzegolskienės (2022), visame pasaulyje sparčiai populiarėja netradicinės ugdymo aplinkos už
ugdymo įstaigos ribų, tačiau Lietuvoje ši praktika taikoma retai nors tai skatina vaikų tarpusavio
bendravimą ir bendradarbiavimą, vienas kito pažinimą, kūrybiškumą, formuojasi emociniai ir
socialiniai įgūdžiai, vaikas yra jam pačiam natūralioje aplinkoje, todėl lengviau įsisavina
perteikiamą informaciją. Lietuvos pedagogai dažniau renkasi ugdymą darželio vidaus ir lauko aplinkose.
Apie vaikų bendravimo ugdymo svarbą rašė Juodaitytė (2002), Almonaitienė (2010),
Stankevičienė, Zaborskis (2008). Vaikų bendravimo gebėjimų plėtrą padedant pedagogui nagrinėjo
Jacikevičienė (2002), Juodaitytė (2005).