PEDAGOGŲ PATIRTYS TAIKANT NARATYVINIUS ŽAIDIMUS IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ SOCIALINIŲ IR EMOCINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYME

Ištrauka

TURINYS
ĮVADAS...............................................................................................................................................4
1 IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ SOCIALINIŲ IR EMOCINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYMO
ŽAIDYBINE VEIKLA TEORINĖS PRIELAIDOS ............................................................................6
1.1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų raidos ypatumai..........................................................................6
1.2. Ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas.....................................9
1.2.1. Socialinių įgūdžių samprata..................................................................................................9
1.2.2. Socialinių įgūdžių svarba vaiko vystymuisi ir gerovei.......................................................11
1.2.3. Emocinių įgūdžių samprata.................................................................................................14
1.2.4. Emocinių įgūdžių svarba vaiko vystymuisi ir gerovei........................................................15
1.3. Naratyvinių žaidimų samprata.................................................................................................17
1.4. Naratyviniai žaidimai, kaip priemonė ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinius ir
emocinius įgūdžius.............................................................................................................................20
1.4.1. Socialinių įgūdžių ugdymas naratyviniais žaidimais..........................................................21
1.4.2. Emocinių įgūdžių ugdymas naratyviniais žaidimais...........................................................23
2. IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ SOCIALINIŲ IR EMOCINIŲ ĮDŪDŽIŲ UGDYMAS
TAIKANT NARATYVINIUS ŽAIDIMUS METODOLOGIJA ......................................................26
2.1. Tyrimo metodai........................................................................................................................26
2.2. Tyrimo rezultatų analizė..........................................................................................................28
2.3. Tyrimo rezultatų apibendrinimas.............................................................................................40
IŠVADOS...........................................................................................................................................42
SANTRAUKA...................................................................................................................................44
SUMMARY.......................................................................................................................................45
MOKSLINĖS LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................46
PRIEDAI............................................................................................................................................49

ĮVADAS
Pagrindinė Lietuvos švietimo reformos kryptis yra orientuota į žmogaus prigimtinių galių
atskleidimą, vertybių įsisavinimą bei kūrybingo žmogaus ugdymą. Švietimas turi didelį potencialą
ugdyti žmogaus pasaulėžiūrą, aktyvuoti jo emocijas, mąstymą. Tam, kad formuotume asmenybę
šiame kontekste, vaikai turėti išmokti įsivertinti ir suvokti savo veiksmus, bendravimo subtilybes.
Tuo tarpu pedagogas ugdymo procese sudaro palankias sąlygas vaikams žaisti, tyrinėti, fantazuoti,
stebėti, kurti kontekstus, kuriuose vaikai ugdosi, pateikia kiek galima daugiau drąsių idėjų. Ugdyme
yra svarbios tiek fizinio, emocinio, socialinio, tiek ir pažinimo sritys, kurios yra vienodai svarbios ir
tarpusavyje susijusios (Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašas, 2014). Negalima pamiršti
empatiškumo ugdymo, kuris sudarytas iš asmens emocinės būsenos, specifinės situacijos suvokimo
bei gebėjimo pažvelgti iš kito perspektyvos, pripažinti įvairovę, prisiimti atsakomybę.
Pastaruoju metu vaikų socialiniam, emociniam ugdymui skiriama daug dėmesio,
akcentuojant teigiamą įtaką vaikų psichikos sveikatai, kūrybinei saviraiškai ir savirealizacijai.
Eklund, Aase, Bell (2018) tvirtina, kad šie nekognityviniai įgūdžiai arba asmens savybės yra labai
svarbios skatinant vaiko bendrą vystymąsi. Reikia pažymėti, kad ikimokykliniais metais vyksta
dinamiška transformacija socialiniame, emociniame supratime, savikontrolėje. Alfonso ir DuPaul
(2020) pastebėjo, jog ankstyvosios vaikystės metu aktyviai ugdomi socialiniai ir emociniai įgūdžiai
nulemia tolesnį vaikų prisitaikymą prie mokyklinės aplinkos bei akademinių pasiekimų.
Kudinovienė (2021) socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymą prilygina edukaciniam procesui,
kuriame ugdytiniai atpažįsta ir valdo savo emocijas, įgyja pasitikėjimo savimi, tampa
atsakingesniais. Be to, šių įgūdžių dėka didėja reakcija į sunkias situacijas, išmokstama valdyti
stresines situacijas bei jas panaudoti asmeniniam tobulėjimui (Monkevičienė, 2000; Drigas ir
Papoutsi, 2020; Naudužienė ir Zuzevičiūtė, 2021).
Viena pagrindinių ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo
priemonių gali būti naratyviniai žaidimai, kuriuos mokslininkai traktuoja kaip savitą ir savarankišką
vaikystės pasaulio supratimo apraišką. Hakkarainen, Brėdikytė ir kt. (2015, p. 72) teigia, jog
„naratyviniai žaidimai yra holistinės ir kūrybiškos estetinės veiklos prototipas, iš kurio toliau
vystosi visos kitos kūrybiškumo formos“. Tai reiškia, kad naratyviniai žaidimai tampa pradine
vaiko mąstymo išraiškos forma ir priemone, kuri padeda kurti pasakojimus apie save ir pasaulį.
Winther-Lindqvist (2017) tvirtina, kad naratyviniai žaidimai yra pati efektyviausia ugdymo forma
mokantis tam tikrų dalykų. Nes tokio ugdymo formoje pedagogas ne moko, o organizuoja įvairias
situacijas, žaidimus, projektus, formuoja asmenybę.
Juodaitytės, Malinauskienės, Šiaučiulienės (2015) atlikto tyrimo išvados atskleidė, kad
laiku nesuteikus vaikui malonumo žaisti, muzikuoti, piešti, vaidinti, vėliau gali neigiamai atliepti jo
tolesniam asmeniniam ir profesiniam gyvenimui. Daugeliui ikimokyklinio amžiaus vaikams
naratyviniai žaidimai yra natūralus procesas, maloni veikla, kurioje lengviau įsisavinami įvairūs
gebėjimai, įgūdžiai. Mokslininkų (Anders, 2015; Milotay, 2015) apibendrinta tyrimų analizė
atskleidė, kad būtina orientuotis į naratyvinių žaidimų pedagogika grindžiamą ugdymą, t.y. į
spontanišką žaidimą, mokymąsi žaidžiant, tyrinėjant, bendradarbiaujant bei kartu sprendžiant
problemas.