Paskutinis skambutis (šventės scenarijus)

Ištrauka

Paskutinis skambutis
1. Pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis.
2. Žmogus turi septynis gyvenimus, tiek, kiek savaitė dienų. Šiame gyvenime esu ir aš.
3. Taip. aš esu čia. Šioje žemėje. Gimiau toli nuo didelių kelių ir upių, mažame pilkame miestelyje,
kuriame pasišiaušę murzini žvirbliai skelbė – čia geležinkelio sostinė.
4. Gimiau ir augau, 
Svajojau, mylėjau,
Tikėjau ir laukiau
Ten, kur aidi
Traukinio bėgiai,
Tai mano namai,
Tai mano gimtinė-
Radviliškis.
5. Pripratome prie pralekiančių traukinių dundėjimo, prie varpo gaudesio, kviečiančio į vakarines
pamaldas, prie pageltusių lapų kilimo, kasmet nuklojančio siaurus parkus takelius. Tik gerokai
vėliau atsirado pasipūtusi maksima, išdidi Nikė ir parke išdygo rūsčios kunigaikščių skulptūros. Čia
gyvename mes: Aistė, Eligijus, Gintarė, Lukas, Marius, Skirmantė
6. Taigi, seniai seniai prieš 18 -19 metų dar nepražydusio pavasario vakarą, ar šaltą vasario rytmetį,
o gal krintant ryškioms rugpjūčio žvaigždėms du mylintys žmonės –
Sugalvojo mane tokį:
Šitaip- gražų, taip- negražų,
Šitaip- gerą, taip- negerą,
Šitaip -didelį, taip -mažą,
Šitaip- linksmą, šitaip- liūdną,
Šitaip- jauną, šitaip -seną,
dar gerai, kad man pridėjo
Dvi rankas ir vieną galvą,
Dvi akis ir dar liežuvį,
Tėčio protą ir vikrumą,
O mamytės pastabumą.
7. Tokie ir esame mes- Radviliškio Lizdeikos gimnazijos ketvirtokai, keistu pavadinimu- ,,6-9“. 
Manote, danguje. Manote, kad tai ženklas, atsiųstas iš aukščiau. Nebūkite naivūs, per šiuos 12 metų
šis migdolinis dangus ne kartą yra virtęs pragaru, su nuosavais velniais ir smalos katilais.
Patikėkite, išbandėme daugelis.
8. Tačiau šiandien priėjome ribą, dalijančią mūsų erdvę ir laiką į čia- dabar ir ten- rytoj.
9. O viskas prasidėjo tada, tolimoje vaikystės pievoje, kurioje pamečiau savo brangiausią draugą-
meškiuką. Dabar 19- metė panelė toje pievoje ieškau savo įmintų pėdų, kad atsiminčiau, jog pieva
buvo mano namai, o sliekas – geriausias draugas Ir radau Radau giliausiame širdies kampelyje –
už skausmo ir liūdesio..Suvokiu, kad tos vaikystės nebegaliu susigrąžinti.- Juk niekada
nebeapsivilksiu savo žydros suknelės su didžiule katino aplikacija Gaila, būtų smagu glostyti
minkštą katino kailiuką. Žinau, nieko negalima sugrąžinti atgal. Svarbiausia, kad prisiminiau
nerūpestingą vaikišką juoką, senelės pasakas, mamos šypseną ar tėčio rūstų žvilgsnį.
10. Namai- tai židinys širdies kamputy, tai meilės ir šilumos gausybė, tai supratimas ir paguoda, tai
ta vieta, kur susikaupusios džiaugsmo valandos ir ašaros, tai skausmo ir vilties skrynia. Kokie jie
bebūtų, jie yra vieninteliai mūsų namai, kuriuose mes visada esame laukiami ir mylimi.