Pasaulio paveldo esmė bei svarba

Ištrauka

PASAULIO PAVELDO ESMĖ BEI SVARBA
Mokslinis esė

Kodėl praeitis yra vertinga? Kodėl apskritai turėtume norėti ją paveldėti, puoselėti ir
perduoti ateities kartoms? Kodėl pasaulio paveldas toks svarbus? Jau kuris laikas, sąvokos –
istorinė atmintis, kultūros paveldas, pasaulio paveldas tapo tam tikrais raktažodžiais, kurių
nagrinėjimo imasi ne vien tik kultūros studijos. Minėtieji raktažodžiai vis labiau aktualizuojami
sociopolitinėje plotmėje. Ką tai reiškia? Pasaulio procesai mainosi, rutuliojasi vis sparčiau.
Požiūris, sąmonė – taip pat. Plečiasi eurointegracija, globalizaciniai procesai, masinė kultūra,
niveliuojanti regioninius skirtumus, o svarbiausia – pateikianti supaprastintą tikrovės aprašymą.
Visas šis procesas – iššūkis kiekvieno regiono tautiniam tapatumui, nacionalinei ideologijai ir
mitologijai. Ir, nors, pasaulio paveldą siekiama vartotojams pateikti „vartotojiškai“, vis dėlto,
simbolinė paminklų, statinių, gamtovaizdžių, meno šedevrų vertė turi išlikti pamatiniu kiekvieno
visuomenės nario tautinės savivokos komponentu, lydimu herojų, legendų, mitų. Iš esmės,
paveldas, ugdydamas visuomenės savigarbą, yra istorijos, meno liudytojas. Ir dažnai svarbiausia
čia ne vien daiktai, t.y., statiniai, kraštovaizdžiai, bet prasmės, kurias žmonės tuose daiktuose
randa. Kad būtų prieinamas pažinimui, kartais taip sunkiai išsaugotas, pasaulio paveldas turi būti
ir tinkamai prižiūrimas. Akivaizdu, jog žmogus, turintis teisę bei galintis gėrėtis menu, dalyvauti
mokslinėje pažangoje, turi teisę ir į pasaulio paveldo teikiamą pažinimą. Apibrėžti pasaulio
paveldo esmę bei svarbą įmanoma tik tuomet, kai suvokiama pamatinė kultūros svarba žmonijos
egzistavimui. Kultūros reiškinių, faktų, simbolių visybė sudaro savaimingą, neregimą kasdienio
visuomenės gyvenimo foną. Pasaulio paveldas tai lyg „daiktiškas“ fizinis kultūros objektas,
siejantis istorinį laiką, geografinę erdvę su didžuliais kultūros faktais, reiškiniais, simboliais,
idėjomis. Labai svarbus momentas, analizuojant pasaulio paveldo esmę ir svarbą, yra globalinių
pokyčių, kultūrų suartėjimo, informacinės industrijos įtakos stiprėjimas žmonijos istorijoje.
Būtent šie procesai lėmė kultūros ir gamtos paveldo įstatyminės bazės atsiradimą, organizacijų,
atsakingų už pasaulio paveldo vertės ir autentiškumo susikūrimą, įprasminimą bei įteisinimą.
Reikalingas sistemingas žinių apie pasaulio paveldą kaupimas, tvarkymas, pateikimas
visuomenei. Pasitelkdamos istorikus, menotyrininkus, muziejininkus, tuo užsiima paveldosaugos
institucijos. Visoms valstybėms naudinga UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos
Konvencija (Convention Corcerning the Protection of the World Cultural and Natural Heritage)
priimta 1972 lapkričio 16 dieną. Būtent ji teikia patarimus ir siūlymus, reikalingus saugoti,
prižiūrėti pasaulio paveldą. Šią konvenciją prižiūri Pasaulio paveldo komitetas (World Heritage
Committe), kuris išnagrinėjęs valstybių narių parintus objektus, identifikuoja pasaulinę vertę
turinčius kultūros ir gamtos turtus. Liucijus Dringelis teigia: „Jungtinių tautų Švietimo, mokslo ir
kultūros organizacijos (UNESCO) 1972m. lapkričio 16d. Paryžiuje priimtame dokumente
„Kultūros ir gamtos paveldo apsaugos nacionaliniu lygiu rekomendacija“ teigiama, kad „kultūros
ar gamtos paveldas turi būti vertinamas kaip vienalytė visuma, apimanti ne tik didelę, tikrą vertę
turinčius kūrinius, bet ir pačius kukliausius elementus, kurie laikui bėgant, įgauna kultūrinę arba
gamtinę vertę“ (Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai, 2006,
„Kultūros ir gamtos paveldo apsaugos įstatyminė bazė ir jos panaudojimo realijos“, P.55). Tokia
apsauga ir paveldo populiarinimu pirmiausia turi rūpintis tos šalys, kurių teritorijose šis paveldas
yra. Svarbiausia, kad šis darbas būtų gerai koordinuojamas. Pripažįstant kultūrinį, socialinį
pasaulio paveldo vaidmenį, reiktų pabrėžti ir politinį bei ekonominį aspektus. Visuomenė turi
apmąstyti finansinius išteklius, reikalingus pasaulio paveldo išsaugojimui. Pasaulio paveldo
vaidmuo yra platus ir įvairialypis. Būtent jis atlieka svarbų vaidmenį, skatinant skirtingų
kultūrinių bei religinių grupių bendravimą, keitimąsi patirtimi, demokratinės visuomenės
formavimą. Visa tai apima tarptautinio bendradarbiavimo paradigma, paremta žmogaus teisių
koncepcija, kurioje išskiriama ir žmogaus teisė į kultūros, pasaulio paveldą. Požiūrio į pasaulio
paveldą susiformavimas – ilgas procesas, trukęs iki pat XXa. Šis procesas nesibaigia ir dabar, o
kintanti...