Notariatas. Funkcijos, paskirtis, teisinis statusas

Ištrauka

Turinys
Turinys 1
Įvadas 2
Notariato raida Lietuvoje 3
Notariato samprata. Notarų veiklos organizavimo pagrindai 6
Notariato rūšys 7
Lotyniškasis (laisvasis) notariatas 7
Anglosaksiškasis notariatas 8
Valstybinis notariatas 8
Valstybės atliekama kontrolė notarų atžvilgiu 9
Notarų veiklos principai. Notarų teisinis statusas 11
Notarų veiklos principai 11
Notarų teisinis statusas 12
Notarų atliekami notariniai veiksmai 17
Notariato savivalda 24
Išvados 29
Literatūros sąrašas 31

Įvadas
Lietuvos Respublikos Notariato įstatymas skelbia, kad „Notariatas yra visuma notarų, kuriems
pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų
subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą“.
Tačiau notariato ir pačių notarų funkcijos ne visada buvo tokios pačios.
Lietuvos notariato ištakų reikia ieškoti XIII amžiuje kartu su Lietuvos valstybės ištakomis.
Susikūrus Lietuvos valstybei, raštininkais (notarijais) paprastai būdavo vienuoliai. Tarpukariu
didžiojoje Lietuvos dalyje galiojo 1886 m. balandžio 14 d. Rusijos imperijos notariato įstatymas su
vėlesniais šio įstatymo pakeitimais ir papildymais, tačiau būtent šiame laikotarpyje galima rasti
laisvo (lotyniškojo) notariato užuomazgų. Po nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. rugsėjo 15 d.,
priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir
pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos.
Šiandieninėje teisinėje valstybėje notaras užima svarbią vietą civilinėje teisėje, nes su jo
pagalba užkertamas kelias neteisėtiems sandoriams ir dokumentams, taip pat apginami žmonių
interesai susidūrus su nesąžiningais asmenimis. Taip pat svarbu įsigilinti į notaro ir notariato darbo
ypatumus, į jų kompetenciją, nes šias laikais žmonės susiduria su įvairiausiais teisiniais
formalumais, kuriuos turi atlikti pas notarą, kad galėtų įgyvendinti savo teises. Dėl šios priežasties
svarbu pateikti informaciją ir apibrėžti paprastiems piliečiams apie notaro ir notariato darbo
ypatumus. Taigi šio darbo tikslas – atskleisti notariato veiklos principus, funkcijas bei teisinį
statusą. Šiam tikslui pasiekti reikia įvykdyti šiuos uždavinius:
Susipažinti su Lietuvos notariato raidą;
Supažindinti su notariato funkcijomis ir uždaviniais;
Išsiaiškinti į kokias rūšis skirstomas notariatas ir kokie jų principai;
Aptarti notarų veiklos principus ir jų teisinį statusą;
Aptarti notarų savivaldą ir notarų rūmų veiklą.

Notariato raida Lietuvoje
Lietuvos notariato ištakų reikia ieškoti XIII amžiuje kartu su Lietuvos valstybės ištakomis..
Susikūrus Lietuvos valstybei, raštininkais (notarijais) paprastai būdavo vienuoliai. Vytenio valdymo
laikais (1296-1316) šį darbą dirbo pranciškonai, o, valdant Gediminui (1316-1341), kunigaikščio
dvare kaip ekspertai, patarėjai ir raštininkai veikė ir domininkonai. Daug gerų permainų įnešė
Vytautas. Jis pertvarkė pačią valstybės raštinę, įsakė išduodamus raštus ar dokumentus registruoti,
daryti jų nuorašus. Todėl valstybės raštinėje atsirado du skyriai: viename buvo rašomos privilegijos,
registruojami raštai, o kitame – daromi dokumentų nuorašai. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą į
teismų funkcijas įėjo ir įvairių juridinių aktų bei sutarčių registravimas, išrašų iš aktų knygų
išdavimas, kuriuos tvirtindavo raštininkai, atlikdami notarų pareigas.
1795 m. Lietuvos-Lenkijos Respublika buvo padalinta trečią kartą. Šis istorinis įvykis nulėmė
tolesnę Lietuvos teisės raidą, kuri siejosi su Rusijos teise. Buvo įsteigta Vyriausioji valdyba, turėjusi
baudžiamąjį, civilinį ir ekonominius skyrius. Aukščiausiąją valdžią vykdė generalgubernatorius.
1864 m. Rusijoje įvykusi teisminė reforma lėmė ir notariato sistemos pertvarkymus. 1886 m. buvo
priimtas Notariato įstatymas, kuris įėjo į civilinės teisės sistemas. Remiantis šiuo įstatymu, buvo
įsteigta notaro pareigybė. Šie įstatymai liko galioti ir po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo –
lietuviško notariato įstatymo nebuvo suspėta parengti.
Pirmasis materialinės teisės šaltinis atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo Rusijos imperijos
civiliniai įstatymai, sudarę civilinį kodeksą, paprastai vadinamą X tomu. Tą kodeksą Lietuvai
primetė Rusijos valdžia, 1840 m. panaikinusi veikusį Lietuvos Statutą. Nuo to laiko Rusijos
civilinis kodeksas veikė Lietuvoje, išskyrus Užnemunės kraštą (Napoleono kodeksas). Palangos
apylinkėse, Lietuvai priskirtose iš buvusios Kuršo gubernijos,...