Nacionalizmo vaidmuo Europos valstybių politikoje

Ištrauka

NACIONALIZMO VAIDMUO EUROPOS VALSTYBIŲ POLITIKOJE ( E. GELLNERIO VERSIJA)
ĮVADAS
Nacionalizmas – politinis principas, pagal kurį kiekviena valstybė turi būti tautinė, t.
y. vienos tautinės kultūros dominavimas viešajame gyvenime. Į tautinės kultūros sampratą įeina
daug elementų, bet kaip svarbiausius galima minėti kalbą, literatūrą ir žodinės kūrybos tradiciją,
taip pat politinę kultūrą. Griūvant viduramžių visuomenei reikėjo rasti naują visuomenę vienijančią,
cementuojančią jėgą, nes išnyko hierarchinės tvarkos kaip pagrindinio viduramžių visuomenės
bruožo dominavimas. Tokia jėga ir tapo tautinė kultūra, tiksliau ištikimybės jai išaukštinimas ir
viešojo gyvenimo grindimas vieningu nacionaliniu tapatumu. Nacionalizmas ir išreiškė, ir
implikavo modernių tautų (nacijų) kūrimąsi. Nacijų formavimasis – irgi viena iš pagrindinių ir
reikšmingiausių modernybės apraiškų.

Tikslas – aptarti nacionalizmo vaidmenį Europos valstybių politikoje pasitelkiant E.
Gellnerio nacionalizmo versiją.
Uždaviniai:
1. Aptarti E. Gellnerio nacionalizmo sampratą.
2. Išanalizuoti nacionalizmo vaidmenį Europos valstybių raidoje.
I. NACIONALIZMO SAMPRATA PAGAL GELLNERĮ
Pivoras S. Vinco Kudirkos liberalus nacionalizmas mažų vidurio rytų Europos tautų tautinių sąjūdžių kontekste.
Ernestas Gellneris buvo filosofas ir antropologas bei vienas iš svarbiausių
nacionalizmo tyrinėtojų. Jo knyga „Tautos ir nacionalizmas“ (1983) vis dar išlieka svarbiausia
knyga tyrinėjant nacionalizmo reiškinį.
E. Gellneris teigia, jog nacionalizmas, tai modernių laikų politinis principas, pagal
kurį tautinės gyventojų ribos ir valstybės sienos turi sutapti. Šis autorius teigia, jog žemėje yra labai
daug potencialių tautų. O mūsų planetoje yra tik tam tikras, ribotas vietų skaičius nepriklausomiems
arba autonomiškiems politiniams vienetams. Potencialių tautų skaičius turbūt yra daug didesnis už
galimų gyvybingų valstybių skaičių. Pagal Gellnerį teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai
vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus ne savo tautos atstovus. Jų
nenoras patirti tokį likimą gali trukdyti sklandžiai įgyvendinti nacionalistinį principą. Tautas
pagimdo nacionalizmas, o ne koks nors kitas aplinkinis būdas. Žinoma, nacionalizmas naudojasi ir
prieš tai egzistavusiu, istoriškai paveldėtu kultūrų arba kultūrinio turto plitimu, nors ir labai
išrankiai, o dažniausiai tą paveldą radikaliai transformuoja.