MOKYMO(SI) METODŲ, ORIENTUOTŲ Į INICIATYVUMO IR KŪRYBIŠKUMO KOMPETENCIJŲ UGDYMĄ, TAIKYMAS

Ištrauka

MOKYMO(SI) METODŲ, ORIENTUOTŲ Į INICIATYVUMO IR KŪRYBIŠKUMO KOMPETENCIJŲ UGDYMĄ, TAIKYMAS
Mokslinė esė

TURINYS
ĮVADAS.....................................................................................................................................3
MOKYMO(SI) METODŲ, ORIENTUOTŲ Į INICIATYVUMO IR KŪRYBIŠKUMO
KOMPETENCIJŲ UGDYMĄ, APRAŠYMAS .........................................................................5
IŠVADOS...................................................................................................................................9
LITERATŪROS SĄRAŠAS ....................................................................................................10

ĮVADAS
Šiandieninėje sparčiai besikeičiančioje visuomenėje reikalaujama stiprios, aktyvios bei
iniciatyvios ir kūrybiškos asmenybės, kadangi ji lengviau prisitaiko, lengviau bei greičiau
adaptuojasi prie nuolat kintančio pasaulio, naujo gyvenimo, plėtoja tradicijas ir tautos kultūrą.
Taigi ugdyti mokymo(si) metodus orientuotus į iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas
yra itin svarbu. Petty (2006) išskiria priežastis, kodėl kiekvieno dalyko mokytojui yra svarbus
iniciatyvumo ir kūrybiškumo ugdymas ir teigia, kad jis yra svarbus tam, kad mokiniai įgytų
gebėjimą kūrybiškai mąstyti ir spręsti problemas, kad padidėtų jų motyvacija, kad atsirastų
galimybė įsijausti ir rodyti iniciatyvą ugdymo procese. Jautakytė (2014) pastebi, kad
svarbiausias vaidmuo ugdymo aplinkoje tenka pedagogui, nuo jo įsitikinimų, kūrybinių
nuostatų, gebėjimo įtraukti vaikus į kūrybinę veiklą priklauso vaikų kūrybinis aktyvumas,
iniciatyvumas pamokoje ir realūs ugdymo rezultatai. Pilkauskaitė-Valickienė (2013)
akcentuoja, kad mokinių kūrybiškumo ir iniciatyvumo kompetencijos ugdymui yra labai
svarbūs tinkamai parinkti metodai, organizuotas ugdymo procesas, mokytojos darbas
pamokoje bei gebėjimas motyvuoti mokinius.
Analizuojant parinktus mokymo(si) metodus orientuotus į iniciatyvumo ir
kūrybingumo kompetencijas reikėtų paminėti svarbų amžiaus tarpsnį – paauglystę (11 – 18
metų). Mano stebėtos X – XI klasės mokiniai. Kaip teigia K. Kaluinaitė (2010), paauglystės
amžiuje dingsta spontaniškas iniciatyvumas ir kūrybingumas, kinta mokinių mąstymas.
Paauglius ištinka krizė, kurios padariniai lemia tolesnį paauglių santykį su menu.
Dažniausiai iniciatyvumo ir kūrybiškumo terpe laikoma meninė veikla – šokis,
teatras, dailė, muzika. B. Banevičiūtės (2011) nuomone, viena iš meno rūšių - šokis - ugdo,
daro įtaką ir skatina iniciatyvumą ir kūrybiškumą. Tad iniciatyvi ir kūrybiška asmenybė
pasižymi prieštaraujančiomis savybėmis kaip kuklumas, ramybė, drąsa, energija, originalus
mąstymas, nepriklausomybė ir laisvė, netvarkos atradimas tvarkoje ir pasitikėjimas savimi.
Tai puikiai atsiskleidžia choreografijos (šokio) veikloje. Todėl aktualu atskleisti šokio
ugdymo organizavimo ypatumus ugdant paauglių kūrybiškumą ir iniciatyvumą. Tačiau yra
labai svarbu ištirti šokio ugdymo ypatumus, atrasti tokius ugdymo būdus, kurie leistų įveikti
iniciatyvumo ir kūrybiškumo krizę. Svarbu atskleisti šokio ugdymo ypatumus, kad galėtume
tikslingai ugdyti bei lavinti paauglių iniciatyvumą ir kūrybiškumą. Sudaryti sąlygas kiekvieno
vaiko saviraiškai atskleisti. Ugdant vaikų iniciatyvumo ir kūrybiškumo kompetenciją,
pedagogas turi suteikti galimybes vaikams rinktis, duoti laisvę tyrinėti aplinką, skatinti dirbti
savarankiškai, vertinti kūrybiškas vaikų idėjas, skatinti problemų sprendimą ir protingą riziką.