M.K. Čiurlionis – dailės ir muzikos sintezė

Ištrauka

M.K. Čiurlionis – dailės ir muzikos sintezė
Baigiamasis meno istorijos pusmečio darbas (referatas)

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) − vienas žymiausių Lietuvos
menininkų, kompozitorius, dailininkas, chorų dirigentas, literatas. Jis tarsi negalėjo
apsispręsti, kurią gi meno šaką pasirinkti, kuri labiausiai tinka jo sumanymams išreikšti.
Todėl per neilgus 35 gyvenimo metus, jis vystė savo kūrybines galias trijose plotmėse:
muzikoj, dailėj, literatūroj. Čiurlionis buvo nepaprastas žmogus ir netradicinis kūrėjas, kurio
vardas ir darbai gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir iki šiol sukelia didžiulį susidomėjimą bei
nuostabą užsienio šalyse. Būti susipažinus su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba -
kiekvieno lietuvio pareiga, o norint tinkamai suprasti ir įsigilinti į jo kūrinius, reiktų įsigilinti
ir į menininko gyvenimo plotmes, ypatybes bei istoriją. Todėl šio referato tikslas visų pirma
yra pažinti M.K Čiurlionį ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmogų. Įsigilinti kaip jis išaugo —
kokioj prigimties dirvoj, kokių įtakų veikiamas ir kokių sukėlė atgarsių ligi mūsų dienų. Taip
pat, išanalizuoti M.K. Čiurlionio kūrybą, atrasti panašumus ir skirtumus tarp jo paveikslų ir
muzikos kūrinių bei sujungti juos į vieną visumą.
M.K. Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, mažame lietuviškame
miestelyje. Palinkimą į muziką paveldėjo iš savo tėvo vargonininko, o pirmuosius įspūdžius
žadino ir vaizduotę ugdė nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės,
dzūkų pasakos bei padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos. Muzikiniais berniuko
gabumais susidomėjo Čiurlionių šeimos bičiulis, į Druskininkus kas vasarą atvykdavęs
vasaroti varšuvietis daktaras J. Markevičius. Jis ir vėliau, jau studijų metais, rūpinosi
Konstantinu Čiurlioniu, rėmė jį materialiai. J. Markevičiui tarpininkaujant, keturiolikmetis
jaunuolis 1889 m. pateko į vieno didžiausių to meto muzikos mėgėjų ir mecenatų Mykolo
Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Šioje mokykloje Čiurlionis mokėsi pūsti fleitą, grojo
orkestre, bandė komponuoti pirmuosius muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu dažnai nuklysdavo
į įdomesnes apylinkės vietoves ir jas piešdavo. Savo darbštumu ir gabumais jaunuolis
patraukė mecenato dėmesį, pelnė jo palankumą, ir M. Oginskis pasiuntė jį mokytis į
Varšuvos konservatoriją. Čiurlionis čia daug ir kūrybingai dirbo; per paskutiniuosius dvejus
metus konservatorijoje jis sukūrė variacijas, dvi sonatas fortepijonui, keliolika fugų, kantatą ir
kt. Grįžęs per atostogas į Druskininkus, jaunasis kompozitorius domėjosi turtingu lietuvių
folkloru, žavėjosi lietuvių liaudies dainų lyrizmu, jų dermių grožiu. 1899 m. sėkmingai baigęs
Varšuvos konservatoriją, Čiurlionis žengė lemtingą gyvenimo žingsnį: jis atsisakė pasiūlytos
Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vietos, kuri būtų aprūpinusi jį materialiai, bet būtų
varžiusi menininko polėkius. Ir nuo tada Čiurlionis ima kilti į kūrybines aukštumas, kaip
Ikaras saulėn, o jo kūrybinės jėgos tirpsta, sekinamos nepriteklių ir buities. Jausdamas, jog
labai trūksta gilesnių žinių, 1901 m. Čiurlionis, M. Oginskio remiamas, išvyksta į Leipcigo
konservatoriją. Ten, vadovaujamas garsių to meto profesorių K. Reinekės ir S. Jadasono,
studijuoja kompoziciją, instrumentuotę, parašo stambios formos muzikos kūrinių: styginį
kvartetą, uvertiūrą, simfoninę fantaziją, keletą pjesių, daug kanonų ir fugų fortepijonui.
Tačiau čia muziko kelią pastojo daugialypė jo genijaus prigimtis. Tapęs pirmuoju didelio
talento profesionaliuoju lietuvių kompozitoriumi, jis vis labiau ima apleisti muziką, o nuo
1907 m. iki pat mirties atsideda tapybai ir nutapo net per 300 paveikslų, taip išgarsėdamas ne
tik kaip kompozitorius, bet kaip ir gabus dailininkas.