Metabolinio sindromo tarp psichikos sutrikimais sergančiųjų, besigydančių psichiatrijos ligoninėje, paplitimas

Ištrauka

Baigiamasis darbas
Metabolinio sindromo tarp psichikos sutrikimais sergančiųjų, besigydančių psichiatrijos ligoninėje, paplitimas

ĮŽANGA
Metabolinis sindromas (MetS) tai patologinė būklė, kurios išsivystymą sąlygoja maisto
medžiagų metabolizmo kelių išbalansuota veikla. Sindromą turintiems pacientams dažniausiai
jau yra nustatyti bent keli iš nurodytų sutrikimų: lipidų, gliukozės apykaitos disfunkcija, arterinė
hipertenzija bei antsvoris ar centrinio tipo nutukimas. Metabolinio sindromo paplitimas pasaulyje
skiriasi priklausomai nuo regiono, kadangi būklės išsivystymui didelę įtaką daro gyvenimo būdo
ypatybės. Didesnis metabolinio sindromo paplitimas stebimas vakarų pasaulio valstybėse dėl
labiau paplitusio sėdimo gyvenimo būdo ir sočiųjų riebalų rūgščių bei lengvai perdirbamų
angliavandenių gausos kasdieniame mitybos racione. (1) Metabolinio sindromo diagnostikai
klinikinėje praktikoje yra naudojami kriterijai, iš kurių plačiausiai pasaulyje žinomi tarptautinės
diabeto federacijos (angl. International Diabetes Federation (IDC)) ir nacionalinės cholesterolio
edukacijos programos suaugusiųjų gydymui panelės III ( angl. National Cholesterol Education
Program Adult Treatment Panel III (NCEP ATP III)) nustatytos tam tikrų parametrų ribinės
vertės. Kol kas nėra nustatytas vieno iš šių diagnostikos įrankių pranašumas palyginus su kitais,
todėl gydytojai dažnai taiko kriterijų kombinaciją. Remiantis NCEP ATP III kriterijais,
metabolinis sindromas diagnozuojamas, kai paciento fizinės apžiūros ir laboratorinių tyrimų
rezultatai viršija 3 ir daugiau normos ribas: juosmens apimtis > 102 cm vyrams, >88 cm
moterims; sistolinis kraujospūdis ≥130 mmHg, diastolinis kraujospūdis ≥85 mmHg; didelio
tankio lipoproteinų (DTL) – cholesterolio koncentracija kraujyje <1.00 mmol/l vyrams, <1.3
mmol/l moterims; padidėjusi trigliceridų (TAG) koncentracija kraujyje (> 1.7 mmol/l). (2)
Pacientai, sergantys psichikos sutrikimais, yra padidintos rizikos asmenų grupė, kurių
fizinės sveikatos būklei dažnai gali būti skiriamas mažesnis dėmesys tiek jų pačių, tiek
medicininio personalo, kadangi priežastys, sąlygojančios individų kreipimąsi į sveikatos
apsaugos įstaigas ir hospitalizaciją, yra dažniau susijusios su psichologinės būklės blogėjimu. Ši
asmenų grupė taip pat dėl juos varginančių sveikatos sutrikimų dažniau yra linkusi susidurti su
sutrikusiu mitybos racionu ir santykiu su maistu, ribotu fiziniu aktyvumu ir ilgalaike sėdima
veikla bei polinkiu turėti sveikatai žalingų įpročių (3,4). Šios elgesio ir gyvenimo būdo
tendencijos yra siejamos su padidėjusia metabolinio sindromo išsivystymo rizika. Norint užkirsti
kelią būklės manifestavimui, reikalinga efektyvi prevencija, kurią pats pacientas ne visada gali
užtikrinti, nes dažnai nėra motyvuotas ar netgi veiksnus priimti atitinkamus sprendimus ir keisti
savo įpročius ar gyvenimo būdą. Šiuo atveju labai svarbus yra medicininio personalo vaidmuo,
kadangi pacientų, anamnezėje turinčių psichikos sutrikimą, hospitalizacijos laikotarpis yra 30
proc. ilgesnis lyginant su kitais ligoniais, gydomais stacionare (5). Tokiu būdu sveikatos
specialistai su šia pacientų grupe praleidžia daugiau laiko, ypač gydantis gydytojas ir slaugytojai
(6), todėl užmegztas kontaktas gali turėti daugiau įtakos paciento požiūriui, norui keisti savo
įpročius. Svarbu, kad su pacientu dirbantis personalas gebėtų laiku identifikuoti padidintos
rizikos pacientus ir suteiktų įrodymais pagrįstos informacijos apie galimus riziką didinančių
veiksnių korekcijos metodus.
Darbo tikslas. Įvertinti Vilniaus Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje dirbančio
personalo žinias apie metabolinį sindromą, darbuotojų požiūrį į būklės prevencijos priemonių
taikymo svarbą.