Meno terapijos reikšmė ir taikymas šiuolaikinėje visuomenėje

Ištrauka

Meno terapija
Terminas ”meno terapija” mūsų žodyne atsirado palyginti neseniai, manau, dešimtojo
dešimtmečio vidury. Tai lėmė pirmų profesionalių psichologinių leidinių, meno terapijos kursų
atsiradimas ir, žinoma, meno terapijos išplitimas (įvairiomis formomis) praktikoje. Terminas
„meno terapija“ tapo madingas, naudodamiesi juo kai kurie žmonės įgyvendina įvairias idėjas.
Meno terapija – tai kelių meno sričių simbiozė, kaip dailės ir muzikos, muzikos ir šokio, muzikos
ir psichodramos ir kt.
Meno terapijos, dar tarptautiniu mastu vadinamos ART- terapijos, procesas paremtas tuo, kad
žmogaus mintys ir emocijos yra užkoduotos pasąmonėje ir jos aiškiau išreiškiamos:
vaizdais(dailės terapija),
muzikos garsais(muzikos terapija),
šokio judesiais(šokio terapija),
dramos išraiškos metodais(vaidybos arba teatro terapija).
Čia svarbiausia – procesas ir žmogus, o menas naudojamas kaip nežodinės komunikacijos
priemonė, kaip būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems
aiškumo ir tvarkos.
 Daugelis tiki, kad meno terapija – tai gydymas, išgijimas, tam tikras tobulėjimas užsiimant
kūrybine veikla, „bendravimas“ su meno kūriniu. Ir jei klausantis muzikos ar komponuojant
gėles sieloje tapo šviesiau ar dingo skausmas, tai taip pat meno terapija. Išgijimas, tobulėjimas
per kūrybą – tai tikrovė, ir kiekvienas iš mūsų tikriausiai esame pajutę šį poveikį.
Meno terapija taikoma vaikams ir suaugusiesiems, nesugebantiems bendrauti, turintiems
įgimtų ligų, organinių smegenų pažeidimų ir t. t.